– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinės kartos mokinius – kuo jie ypatingi, kokias jų stipriąsias ir silpnąsias puses įžvelgiate?
– Manau, kiekvienos kartos mokiniai visuomet būdavo unikalūs, visi esam individai, tad ir mokiniai visi unikalūs. Tačiau turintys dvi medalio puses – stipriąją ir silpnąją puses.
Stiprioji jų pusė yra laisvė – dabar mokiniai laisvesni, drąsesni, laisviau kuriantys, žingeidūs, atjaučiantys, suvokiantys, jog mes esame bendruomenė. Tačiau turintys ir silpnybę, kuri jiems trukdo labiausiai ir gožianti kartais net kelias stiprybes. Tai – nepasitikėjimas, o, kitaip sakant, baimė padaryti klaidą. Ta baimė kausto, neleidžia atsiskleisi visu 120 proc.
Šie metai man jau dešimtas sezonas – aš skaičiuoju, kaip senoliai skaičiavo nugyventus metus, pagal nugyventas žiemas, – ir, kas labiausiai pastebima, kad vaikai bijo sakyti, ką galvoja, nes mano, kad bus baudžiami. Gaus minusą, blogą įvertinimą ar bus apkalbėti.
Atsakai blogai, lauk pagalbos, suklydai – sulauki pagalbos. Viena iš citatų, kurią vaikai girdi – Robin Sharma žodžiai „mūsų gyvenimas grįstas akmenimis, ant kurių klupome“. Pagalbą teikiame visi drauge: ne mokytojas, o visi drauge, ir taip išlaisviname stiprybę – bendrumą.
Baimė kausto, bet ant klasės durų yra citata, kuria mes vadovaujamės: „gali keikti tamsą, arba atsistoti ir uždegti šviesą“. Tad jie tuo gyvena, ieško ir dega šviesą, kai tamsu. Kaip sakiau, jie unikalūs, man jie visi brangūs, jie mano, kad iš manęs mokosi, bet iš tiesų tai aš iš jų mokausi.
– Mokote fizikos ir ekonomikos. Galbūt, kalbantis su mokiniais, tenka išgirsti, kokių ateities ambicijų turi vyresniųjų klasių moksleiviai, pasirinkę šiuos dalykus mokytis plačiau? Kur juos nuveda gilesnės šių dalykų žinios, o gal ir pats turite lūkesčių, kur jūsų dėstomi dalykai galėtų juos nuvesti?
– Kai mokiniai 3–4 gimnazijos klasėse pasirenka fiziką arba ekonomiką, tai daro dėsningai. Jie žino, kodėl tą dalyką pasirinko, ir tikrai rastume labai mažą procentą, kurie tą padarė tik tam, kad užpildytų privalomas valandas. Jie kryptingai sieja savo kursą su būsimomis studijomis tiek kolegijose, tiek ir universitetuose. 1–2 klasių gimnazijos mokiniai, ypač tie, kurie sieja tolesnį gyvenimą su profesija, taip pat „mano dalyko savanaudiškumu“ kreipiami link fizinių mokslų.
Šiandien turiu ne vieną pavyzdį, kai mano buvę mokiniai pasirinko fiziką ir baigė taip pat su fizika susijusias studijas. Per pamoką nuolat ieškome sąsajų su kitų dalykų pamokomis, kaip ir studijų kryptimis, ir džiaugiuosi, kai būsimi medikai, architektai, dizaineriai renkasi fiziką suprasdami, kad tai jiems padės geriau suvokti aplinką, atrasti ir kurti.
Šiandien aš tikrai žinau, kad ugdau būsimą pedagogę: ji kryptingai dirba ties tuo, nori būti mokytoja, nori kurti ir keisti. Ekonomikos kursą mokiniai pasirinko taip pat jau žinodami, kad nori sieti gyvenimą su finansais, verslu, vadyba.
Šiemet sudarėme grafiką buvusiems mokiniams, kad jie papasakotų, pasigirtų, pasidalintų savo sėkme – ką jie dirba, kaip jie dirba, kaip jie siekė ir pasiekė, taip stiprinant motyvaciją jaunesniems mokiniams. Juk geri pavyzdžiai užkrečia. Dar vienas mano moto – užkrėsk gerumo pavyzdžio ir motyvacijos virusu kitus, o jie užkrės dar kitus ir taip tapsime laimingesni.
Ką aš atsakau mokiniams, kurie nori emigruoti – studijuoti svetur? Emigruokit, bet nepamirškit kas jūs, kokia žemė jus sulaikė griūnant, kokia žemė jūsų ašaras sugėrė, kokia žemė jūsų lauks ir priglaus. Aš džiaugiuosi jų patriotiškumu, kad jie supranta, ką jiems sakau, jog reikia pamatyti pasaulį, kitas kultūras, kitus vandenis, o, įgijus patirties, grįžti ir kurti rytojų čia, nes kas, jei ne jie tą padarys?
– Kalbant apie ekonomiką, PISA tyrimai yra parodę, jog moksleiviai Lietuvoje stokoja finansinio raštingiumo. Kaip manote, kodėl stebime tokią situaciją?
– Tyrimai tam ir yra, kad nustatytų ir išryškintų silpnąsias bei stipriąsias puses. Atlikus pastaruosius tyrimus, išaiškėjo, jog reikia stiprinti mokinių finansinį raštingumą ir džiugu, kad ekonomikos pradmenys pradedami mokyti nebe 9–10 klasėje, o jau nuo pradinuko.
Vieno atsakymo čia nerasime, tai yra kompleksinė problema, susijusi su vartotojiškumo skatinimu, bet pamirštant asmeninio biudžeto tvarkymą ir kapitalo kaupimą.
Mokiniams trūksta žinių, kaip tinkamai elgtis su savo pinigais, kaip teisingai skolinti pinigus draugams, asmeninį biudžetą dauguma tvarko šia diena, bet ilgalaikių planų neturi, apie kapitalo didinimą jie negalvoja, nesusimąsto, kaip galima jį padidinti. Bet po PISA ir kitų tyrimų, išaiškėjus silpnybėms, imtasi stiprinti šią sritį, nes neatsakingas lėšų naudojimas, netinkamas savo pajamų paskirstymas kuria ateities problemas. Džiugu, kad mes mokomės iš klaidų.
– O kaip vertintumėte savo aplinkoje esančių moksleivių ekonomines žinias – kas vaikams geriau suprantama, o ką laikytumėte silpnomis vietomis?
– Vartotojiškumas jiems nesvetimas. Kaip leisti pinigus, jie žino gerai, tačiau retas žino, kaip juos tinkamai investuoti – kad ir į save. Per pamokas aptardavome ne tik pinigų išleidimo, bet ir gavimo klausimus, kaip juos galime kaupti, kokius žingsnius daryti verta, o ties kuriais reikėtų susimąstyti dar labiau. Kodėl verta investuoti į save, kokią grąžą iš to gausime.
– Kas jus patį mokytojo darbe labiausiai džiugina, o ką laikytumėte didžiausiais profesiniais sunkumais?
Manęs yra klausia, ar aš esu mokytojas iš pašaukimo. Tai aš pusiau juokais galiu atsakyti, kad jokių balsų iš pašalies negirdžiu ir, tikiuosi, neišgirsiu. O jei rimtai, labiausiai džiugina, kad galiu dirbti tai, kas patinka, kad mane supa nuostabiai fantastiška komanda, žmonės, kurie supranta ir dirba ranka rankon, kurių paprašius gausi paramą ir pagalbą. Kiekvienam projektui ar užduočiai susiburia puikios komandos ir didžiausia sėkmė – tai mūsų bendras darbas, bendri potyriai.
Džiugina ir tai, kad klasėje galima nusimesti visas kaukes ir dirbti nuoširdžiai. Sako, mokytojas – tai aktorius su savo scena ir nuolatiniais žiūrovais, bet aš toje scenoje mėgstu būti be kaukių, be dirbtinio grimo. Juk tik taip mokiniai išmoks būti atsakingais, garbingais, neveidmainiauti, matydami pavyzdį.
Fizikos pamoka nuo savo „mamos“ netoli pabėga ir mano pamokose filosofijai taip pat skiriame laiko, o tai mums padeda rasti atsakymus į etinius klausimus, kurie susiję su mokslo pažanga. Džiaugiuosi, kad galiu suteikti žinių ir pats jų gauti, tobulėti kasdien. Teneužpyksta kalbininkai, bet aš jaučiu „kaifą“ pamokoje.
Kas gali suteikti didesnę laimę kiekvienam iš mūsų, nei mokinio pasakytas ačiū, kai ateina pas tave be baimės, sprendžia ir išsprendžia, klausia ir atsako ir gali atsipalaiduoti? Fizikos pamokoje mes pasiklausome muzikos, juokaujame, kuriame planus, aptariame pačių mokinių problemas.
Kai uždaviau klausimą – ko trūksta fizikos pamokoje, kad jaustumeisi geriau, vienas mokinys parašė, kad šokoladinio kokteilio. Tad dabar galvoju, kaip čia išpildyti tą trūkumą.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, mokytojų kvalifikacijos tobulinimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės - „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokytojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ ir kt.