Skaičiuojama, kad bičių šeima per dieną gali apdulkinti net tris milijonus gėlių. Be bičių veiklos ne tik iškiltų grėsmė biologinei įvairovei miškuose ir pievose, bet nebūtų nei uogų, nei vaisių, nei daržovių. Skaičiuojama, kad 90 procentų žmonijos maisto ateina būtent iš augalų, kuriuos apdulkina bitės.
Bičių nykimas pasauliniu mastu yra labai opi problema. Ištisos šeimos krenta dėl sausrų, šalčių, karščių, teršalų, bet Lietuvoje bitininkai tokio didelio poveikio ir nejaučia.
Petras Tenys bites laiko jau trisdešimt metų ir yra įsitikinęs, kad pirmiausia jas reikia gerai prižiūrėti. Anot jo, joks gyvūnas, tai būtų karvė ar kiaulė, negyvens ūkyje, jei juo nesirūpinsi.
„Pirmiausia, tai negalima leisti bitėms nusilpti. Jei netinkamai prižiūrėsi, turėsi prastus avilius, žiemą maitinsi prastu cukrumi, trikdysi jas, tai nesitikėk, kad jos išgyvens“, – sakė bitininkas.
Anot jo, bitės, nors be žmogaus pagalbos išgyveno milijonus metų, dabar nuo jo būtent ir kenčia. Bitės, avilyje susispietusios į kamuolio formos spiečius, gali ištverti didžiausius šalčius, bet šilta ten ne tik bitėms.
Atsirandant drėgmei, atsiranda ir parazitų, grybų ir bakterijų.
„Neigiamai bites veikia įvairūs mikroorganizmai, erkutės. Pastarosios platina pavojingus virusinius susirgimus. Erkės minta bičių hemolimfą, o iš jų į bičių kūnus patekę virusai ima ardyti bitės organizmo lasteles“, – pasakojo P. Tenys.
P. Tenys pasakojo, kad svarbi yra ne tik atsakinga avilių priežiūra, bet ir ligų diagnozavimas bei gydymas. Vis dėlto yra ir nepaaiškinamų dalykų.
„Prieš gerą dešimtmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo masinės bičių žūtys. Kodėl taip atsitiko – neaišku. Tai gali būti visa puokštė priežasčių: ir stiprūs pesticidai, ir genetiškai modifikuoti augalai, ir bekraščiai monokultūriniai laukai. Esmė, kad vietomis krito net iki 90 procentų visų šeimų“, – sakė bitininkas.
P. Tenys pasakojo, kad toks bičių maras buvo užsukęs ir į Europą, bet iki Lietuvos neatėjo. Anot jo, tai dėl Europos Sąjungoje taikomų griežtesnių apribojimų pesticidams ir draudimui auginti genetiškai modifikuotus augalus žemdirbystės srityje.
„Aš skaičiau, kad tas maras buvo įsisukęs ir į Europą. Tiksliai nežinau, kaip ten Pietų Europoje, bet masiško kritimo nei tarp savo bičių, nei tarp savo bičiulių, nepastebėjau. Taip, buvo kelios žiemos, kai žuvo daugiau bičių nei turėtų žūti, bet iš dalies tai buvo mano klaidos. Dabar viskas normalizavosi ir tiek aš, tiek nemažai kitų bitininkų plečia savo šeimas“, – sakė P. Tenys.
P. Tenys gyvena mieste, o savo bites laiko senelių žemėje už dvidešimties kilometrų. Svajoja vieną dieną bites laikyti ir pačiame mieste.
„Tikrai norėčiau ant daugiabučio stogo įtaisyti porą avilių. Tikrai pražystų visas rajonas naujomis spalvomis. Aplink bitynus tiesiog atsigauna gamta. Todėl ir reikia saugoti ir mylėti bites“, – pasakojo bitininkas.