Dėl elektros gamybos pradėjus tvenkti upes, užsivėrė keliai vertingoms žuvims link nerštaviečių. Lašišos, šlakiai, perpelės daugelyje upių tiesiog išnyko, ne tik nuliūdindamos žvejus, bet palikdamos tuščią vietą ekosistemoje ir taip skurdindamos biologinę įvairovę.
Užtvankos ne tik liks stovėti, bet vis atsiranda naujų kliūčių žuvims. Kaip joms palengvinti kelią iki nerštaviečių, paaiškino Žuvitakių specialistas Antanas Gonta.
Anot jo, žuvitakių Lietuvoje smarkiai trūksta, jį pastatyti kainuoja daug pinigų, tačiau šiuo metu, pasitelkus Europos Sąjungos pinigus, tai padaryti įmanoma. Tačiau ne vien tik piniguose esmė. Žuvitakių entuziastai į užtvankas atsitrenkia taip pat, kaip ir žuvys.
„Dabar darome ten, kur įmanoma padaryti. Čia susikerta daug dalykų. Statomi žuvitakiai ne tik ten, kur labiausiai reikia, bet ten kur galima juos padaryti. Susiduriama su daug biurokratinių kliūčių. Prieš pradedant statyti žuvitakį, mums turi būti perduodama žemė. Iki galo nėra išaiškinta nuosavybės teisė tuose objektuose“, — pasakojo A. Gonta.
Šiemet specialistai įrengė vieną žuvitakį pačiame Kelmės mieste, prie Kražantės upelio užtvankos. Kitais metais Tauragės rajone tikimasi pastatyti dar tris žuvitakius.
„Žuvitakį turime pastatyti per metus. Pradedame birželį, o turime baigti per rugsėjį iki spalio, kol neprasidėjo žuvų migracija ir rudeniniai lietūs. Praktiškai tam turime tik vasarą“, — pasakojo A. Gonta.
Žuvitakių būna įvairių. Paprasčiausių laiptuotų slenksčių, apvadų su užuovėjomis žuvims pailsėti, tunelių, net liftų ar vakuuminių vamzdžių, kuriais žuvys, it atrakcionais, lekia 40 km per valanda greičiu ir įveikia užtvankas.
Ta pasirinkimo laisvė lyg ir stabdo vieną progresą įrengiant svarbiausią Lietuvoje žuvitakį aplink Kauno hidroelektrinę.
Pastačius didžiausią Lietuvoje hidroelektrinę, 80-ia procentu sumažėjo lašišinių žuvų nerštaviečių. Karališkos žuvys nuo tada veisiasi tik Neries intakuose. Grąžinus žuvims Nemuno baseino buveines, gamta išloštų labai daug, tačiau neskubama nieko daryti jau daugybę metų.
„Manau, kad šiandien tai dar nėra labai realu, bet už 5 ar 10 metų tai bus įmanoma. Labiausiai šiuo metu trukdo tai, kad neapsisprendžiama kokį tą žuvitakį daryti. Ar tai bus praėjimas per aplinkines teritorijas ar kaip. Bet koks praėjimas ten kainuotų labai brangiai“, — kalbėjo specialistas.
A. Gonta teigė, kad greičiausiai bus pasirinktas žuvų „aplinkelis“.
„Liftai pasaulyje yra daug kur įrengti, bet jie reikalauja didžiulių energijos sąnaudų. Dažnai tai neapsimoka. Techniškai Kaune būtų įmanoma tą liftą pastatyti, bet vargu ar tai bus daroma“, — pasakojo jis.
Bet ne tik hidroelektrinės trukdo migruojančioms žuvims. Griuvėsiai prie upelių taip pat trukdo.
„Būna ir keliai sugriūvę į upes, ir senų malūnų liekanos, kurios trukdo migruoti žuvims. Tai yra inventorizuojama ir artimiausiu laiku bus derinama, kaip jas pašalinti“, — kalbėjo A. Gonta.
Žuvitakių veiksmingumu galima įsitikinti ne tik pažiūrėjus į padidėjusį žvejų laimikį, bet ir pastovėjus šalia jo kurį laiką.
„Įrengus žuvitakį atliekami moksliniai tyrimai. Penkerius metus žuvys yra stebimos ir tiriama, kaip jos naudojasi įrengimu. Daugiausiai tai pasiteisina. Net plika akimi galima pamatyti, kad žuvis migruoja ir naudojasi tais žuvitakiais, pavyzdžiui, Rokantiškėse, kur neseniai įrengėme žuvitakį“, — pasakojo A. Gonta.