„Nuo rudens pasibaigė visi apribojimai ir dabar pats darbymetis. Galime vykdyti kirtimus kurtinio ir vapsvaėdžio maitinimosi vietose ir atsidaro toks vadinamas „gamybinis langas“. Intensyviai yra ruošiami darbai kitų metų kirtimams, matuojame medžius, apeiname plotus“, — pasakojo miškininkas.
Jis čia pat ir papasakojo, kodėl miškininkai tik dabar imasi darbų. Yra dvi priežastys, dėl kurių miško darbai stabdomi.
„Yra kiaušinių perėjimo laikotarpis ir laikas, kai jaunikliai dar labai silpni. Jei mes dirbsime, tai jie baidysis ir neišperės, ir neišaugins jauniklių“, — pasakojo D. Šapokas.
D. Šapokas teigė, kad miškininkai nenori ir negali kirsti medžių ten, kur tik užsigeidė ir kur jiems patogiau.
„Susidaro klaidinga nuomonė, kad kertame kur norime, kada norime ir kada norime. Yra, kaip minėjau, apribojimai dėl paukščių, o kertami plotai yra parenkami mokslininkų. Jie kas dešimt metų patikrina miškus ir nustato kuriuose plotuose galime vykdyti kirtimus. Yra normos ir mes negalime per metus iškirsti daugiau, negu per juos priaugs“, — pasakojo D. Šapokas.
Čia pat jis davė ir gyvenimišką pavyzdį. Laikantis šių reikalavimų, miškams daroma mažesnė žala, išlieka daugiau vertingų, brandžių miškų.
„Vaizdžiai sakant būtų taip: yra miškas su 1000 kubinių metrų medienos. Mes iškertame 100 kubinių metrų, bet dar 120 priauga. Miško tūris kasmet didėja, mokslininkai paskaičiuoja normas“, — aiškino D. Šapokas.
Tikriausiai tik Lietuvoje, palyginus su aplinkinėmis valstybėmis, yra tokia situacija dėl savaiminio miško užžėlimo. Dirvonuojančiuose laukuose jau po poros metų pradeda želti krūmai ar medeliai, kurių sėklas atpučia vėjas. Tai nuostolis žemdirbystei, bet miškingumas Lietuvoje po truputį didėja. Anot D. Šapokos, tokie savininkai neturėtų delsti ir apsodinti visą tą dirvonuojančią žemę mišku.
„Lietuvoje galima gauti rėmimą, žemės ūkio paskirties žemę apsodinus mišku. Kasmet yra sodinami miškai tokioje žemėje. Ne tik privatūs žmonės tai gali daryti, bet ir urėdijos, gavusios laisvą žemę iš žemės tarnybos. Taip didėja miškingumas Lietuvoje, o ir tie savaime apžėlę plotai ne visur tampa šabakštynais. Vienur tikrai gražiai atrodo miškeliai“, — kalbėjo miškininkas.
Kalbama, kad mišką įveisti žemėje, kurioje būdavo auginami pasėliai, labai sunku. Paprasčiausiai nėra susiformavusios ekosistemos iš grybų, kurie praturtina medžius įvairiais mineralais.
„Ten kur auga medis, ten atsiras ir grybų. Jie lengvai plinta sporomis. Aš pats esu užsodinęs 1,8 ha mišku. Puikiai ten auga miškas, o ir grybų yra“, — juokėsi D. Šapokas.