Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Justinas Urbanavičius pasakojo, kad miškininkai nesivadovauja vien ekonomine logika, o didelę dalį jų sprendimų diktuoja gamta.
„Iš biologinės pusės reikalingi visi medžiai — vabzdžiams ir visai faunai. Iš ūkinės pusės miškininkai stengiasi išsiauginti kuo našesnius medžius, kurių apyvarta didesnė. Dabar populiariausia mediena yra beržo“, — pasakojo vyriausiasis miškininkas.
Beržo mediena yra ne tik universali. Beržas auga greičiau nei kiti medžiai, o kokybiškos medienos kaina miško rinkoje gan aukšta, bet miškininkai nepuola visur sodinti beržynų ar pušynų, kurie taip pat labai pelningi. Jie pirmiausia žiūri, ar gamtinės sąlygos leis užaugti stipriems medžiams.
„Šiuo metu populiarus beržas. Iš jo daroma tara, popiermalkės, gaminami baldai, iš beržo gaunasi ir geros malkos. Taip pat eglės ir pušys populiarios, o iš blindžių ir šermukšnių nei rastų, nei popiermalkių nepadarysi. Mes turime atsakomybių. Jei augimvietė drėgna, tai neatkuriame pušimi. Stengiamės atsodinti medžiais, kurie ten geriausiai augtų — eglėmis, beržais, o neužleisti drebulynais ir juodalksnynais. Bet to neužtenka. Reikia medžius prižiūrėti, nes mažiau vertingi medžiai juos gali greitai nustelbti“, — pasakojo miškininkas.
J. Urbanavičius teigė, kad į mišką pažiūrėjus, galima pasakyti daug ir apie miškininkų kompetenciją.
„Jei augo koks gražus eglynas ar pušynas, bet po miško iškirtimo ten atsikūrė juodalksnynas ar beržynas, reiškia miškininkai nesuvaldo padėties ir leidžia apaugti ne tokiais vertingais medžiais“, — sakė jis.
Kita aktuali tema — invazinės rūšys. Tokios kaip Sosnovskio barščiai gali labai smarkiai paveikti ekosistemas, bet, anot J. Urbanavičiaus, svetimų medžių nereikia baimintis.
Ąžuolas Lietuvoje turi didžiulį moralinį svorį. Pagonybės laikais garbinti medžiai, net melioruojant laukus, nugriovus vienkiemius, būdavo paliekami. Gamtosaugininkai kalbėjo, kad ne visi jie yra reikalingi ir saugomose teritorijose juos reikėtų šalinti. Tiesa — ne lietuviškus, o iš Kanados atvežtus ir iš parkų į miškus plintančius raudonuosius.
J. Urbanavičius įsitikinęs, kad jie labai didelės bėdos negali pridaryti, ir pasakojo, kad svetimų žemių medžiai labai sunkiai prigyja mūsų žemėje.
„Tiesiogiai nesu su tuo susidūręs. Bet įvežti medžiai sunkiai prisitaiko mūsų klimate. Savo urėdijoje turime pasodinę tos pačios rūšies, tų pačių metų medžių iš skirtingų šalių. Mūsų medžiai auga geriau ir jų mediena geresnė, o iš kitų šalių medžiai ne visi prigyja“, — pasakojo vyriausiasis miškininkas.