Miškininkai pasirūpina ir vargingai gyvenančiais

Miškininkai Lietuvoje turi daug pareigų, ne tik kirsti mišką. Miškų sodinimas, priešgaisrinė apsauga, kelių priežiūra, rekreacinės infrastruktūros kūrimas, vertingų buveinių ir gamtos interesų saugojimas – pagrindinės ir svarbiausios miškininkų funkcijos. Šalčininkų miškų urėdijos Girios girininkijos girininkas Darius Šapokas savo darbe mato ir dar vieną funkciją – socialinę.

Miškai Lietuvoje yra bendras visuomenės turtas. Net ir privatūs miškai negali būti aptverti nuo grybautojų ar uogautojų ir nors mediena šiandien yra labai brangi, bet ji nepriklauso vien tik didiesiems pramonininkams. Miškininkai randa kaip ją padaryti prieinamą ir nedaug pinigų turintiems žmonėms.

„Žmonėms leidžiama pasiruošti sau malkų iš kirtimų atliekų. Kertant mišką susidaro daug įvairių nuopjovų, šakų, netinkamų gamybai medžių kamienų. Iš krūvų jas žmonės ir gali atsirinkti“, – pasakojo D. Šapokas.

Iš visos Lietuvoje nukertamos medienos apie trečdalį jos pasilieka miškuose. Žinoma, ji ten nepradingsta, supūva ir patrešia dirvą, bet ir ūkiškesnis likučių naudojimas žalos kirtavietei nebedaro. Pastarasis būdas kainuoja simboliškai ir jį renkasi sunkiau besiverčiantys žmonės.

„Urėdijos iš to praktiškai jokio pelno neturi. Tai labiau socialinė funkcija. Kirtimų atliekos yra pigesnis variantas nei įsigyti jau paruoštas malkas. Nepasiturintiems žmonėms mes taip suteikiame galimybę pasirūpinti savo namų šiluma“, – sakė D. Šapokas.

Šis variantas nieko nekainuoja urėdijoms. Pagal įstatymus, kai kuriose vietose draudžiama pramoniniu būdu apdoroti kirtimų atliekas, pavyzdžiui, biokuro gamybai.

Kai kur mediena privalo būti palikta, kad pūdama patręštų dirvožemį, kai kur aplinkos sąlygos per daug sudėtingos, kad finansiškai apsimokėtų vežti biokuro gamybos techniką, o kai kur ir potencialios biokurui medienos lieka per mažai, kad ją gaminti būtų pelninga.

Visgi, sumažėjus mąstams, tuo mažais kiekiais užsiimant privatiems žmonės, tai tampa ir pelninga, ir gamtai nedaroma žala.

„Reikia akcentuoti dėl biokuro gamybos. Ne visur leidžiama ir ne visur įmanoma kirtimų atliekas pramoniniu būdu ruošti biokurui. Pavyzdžiui, nederlingose augavietėse iš viso draudžiama tuo užsiimti, bet viena yra mums tai daryti pramoniniu būdu ir išsivežti visas kirtimų atliekas, o kitas – leisti žmogui pasirinkti malkų iš krūvų“, – kalbėjo girininkas.

Viso per metus Lietuvoje susidaro 2,5 mln. m3 kirtimo atliekų. Skirtingų šaltinių duomenimis, potencialiai galimos naudoti miško kirtimo atliekos Lietuvoje sudaro 0,8-1,1 mln. m3.

Kainos urėdijose svyruoja ir gyventojams skiriasi nuo poros iki penkių eurų už kubinį metrą.

Skaičiai rodo, kad apsirūpinti energija galima ir nenukertant papildomų medžių, bet kartais ir tai neišvengiama.

„Duodame žmonėms ir pasikirsti menkavertės medienos. Dažniausiai tai yra medžiai iš sanitarinių kirtimų – vėjovartos, kenkėjais apnikti medžiai, o kartais ir sausuoliai“, – pasakojo D. Šapokas.