Lietuvoje invazinėmis pripažintos 39 rūšys, 19 iš jų yra augalai.
Jos yra šios: uosialapis klevas, Sosnovskio barštis, gausialapis lubinas, baltažiedė robinija, smulkiažiedė sprigė, bitinė sprigė, vėlyvoji ieva, raukšlėtasis erškėtis, dygliavaisis virkštenis, šiaurinis šemenis, varpinė medlieva, vėlyvoji rykštenė, aukštoji rykštenė, kanadinė rykštenė, kanadinė elodėja, tankiažiedė rūgštynė, šluotinis sausakrūmis, ilgakotis lakišius ir muilinė guboja.
Praktiškai visi šie augalai Lietuvoje atsirado dėl dekoratyvinių sumetimų, bet parkų ir sodų papuošimas yra tik viena medalio pusė. Nekontroliuojami jie gali padaryti didelę žalą įprastoms Lietuvos rūšims.
Uosialapis klevas į Lietuvą atkeliavo kaip dekoratyvinis augalas, bet labai greitai išplito ir mūsų kraštuose atsiskleidė ne pačia geriausia puse. Medžiai labai greitai dauginasi ir nustelbia kitą augmeniją, keičia įprastą Lietuvos kraštovaizdį. Jo mediena menkavertė, o žalos daug. Uosialapiai klevai sparčiai įsitvirtina ir nustelbia vandens telkinių pakrančių buveines bei kelia grėsmę jose gyvenančioms vietinėms rūšims. Uosialapio klevo žiedadulkės pavojingos žmonių sveikatai, nes sukelia alergiją.
Aplinkos ministerija inicijavo šių augalų naikinimo programą. iki 2015 m. vidurio planuojama išvalyti beveik 500 ha šio augalo užkariautų vandens telkinių pakrančių.
Medžiai apdorojami chemiškai: į augalo kamieną sušvirkščiama speciali herbicidų injekcija. Po kelių savaičių augalas praranda gyvybingumą, pradeda džiūti. Nudžiūvę medžiai pjaunami rudenį ir žiemą, o vėliau bus iškastos ir jų šaknys.
Sosnovskio barštis: Lietuvoje atsirado dėl nepavykusio agrokultūrinio eksperimento. Sovietų mokslininkai tikėjosi, kad tai bus puiki žaliava galvijams, bet tai ne tik, kad nepasiteisino, bet ir gamta pajuto neigiamų pasekmių.
Augalas pasiekia net 5 metrų aukštį, o jo šaknys į žemę įsirėžia daugiau nei pusmetrį. Jis ypatingai daigus, o jo sėklos gyvybingos išlieka net kelerius metus.
Vieną barštį reikia naikinti net kelerius metus – jis vis atauga, o jo plitimas pavojingiausias paupiuose. Vanduo lengvai išnešioja sėklas.
Augdamas barštis užgožia kitas rūšis ir stumia jas iš teritorijų, iš Kaukazo kilusiam augalui nėra netinkamos dirvos, tad jo paplitimo potencialas praktiškai neribotas.
2014 m. Lietuvos Aplinkos ministerija pradėjo organizuoti Sosnovskio barščių naikinimą – renka informaciją apie jų augimvietes, finansuoja naikinimo darbus.
Gausialapis lubinas: yra gražus, todėl žmonių mylimas. Visgi, tai taip pat yra invazinė rūšis, kurią reikia naikinti. Bet tai galima daryti ir gražiai – tiesiog dovanoti puokštes mylimiesiems.
Gausialapis lubinas nėra toks pavojingas, koks yra Sosnovskio barštis. Jis nesukelia stiprios alergijos, o sunkių sėklų vėjas neišnešioja, bet jis turi kitų savybių, kurios jam suteikia pranašumą prieš vietines rūšis.
Gausialapis lubinas pats save patrešia ir ilgai kaupia azotą. Jis tiesiog išstumia tam tikroje vietoje esančią natūralią augmeniją ir pradeda vyrauti. Dėl to gamtininkai labai nemėgsta lubino ir stengiasi jį iš natūralių teritorijų išvaryti.
Šie lubinai įsitvirtina apleistose teritorijose, bet šienaujamose pievose greitai išnyksta. Visgi, tai brangus fizinis darbas. 2013–2015 m. skirtingose Lietuvos vietose gamtosaugininkai išnaikino gausialapį lubiną 160 ha plote.
Gamtininkai labai prašo nesodinti šių augalų dėl grožio.