Botanikės, biomedicinos mokslų daktarės Ilonos Jukonienės teigimu, samanos yra itin specifiniai augalai, iš esmės besiskiriantys nuo kitų augalų lytinės ir nelytinės kartų santykiu.
„Mes paprastai matome augalo stiebą su žaliais lapais. Tai yra lytinės samanų kartos individai, vadinami gametofitais. Nelytinė karta – sporofitas – ant kotelio iškilusi sporinė, kurioje subręsta sporos, išauga iš gametofito“, – kalbėjo profesionali biologė.
Anot pašnekovės, kitų augalų, tokių kaip sporiniai induočiai, plikasėkliai bei žiediniai augalai pasaulyje yra atvirkščiai – vyrauja nelytinės kartos individai – sporofitai, o gametofitai yra dažniausiai nepastebimi, pavyzdžiui, žiedinių augalų gametofitai yra žiede.
„Samanų stiebo ir lapo sandara yra labai paprasta. Samanos neturi šaknų, tik viena eile išsidėsčiusių ląstelių darinius, vadinamus rizoidais. Tai beindžiai augalai, vandenį ir mineralines medžiagas sugeriantys visu kūno paviršiumi“, – dėstė specialistė.
Šių augalų ištisinė danga sudaro savotišką kraštovaizdį. Tai ypač būdinga pelkėms.
„Priklausomai nuo to, kokios tai pelkės, skiriasi ir samanų sudėtis. Aukštapelkėse vyrauja kiminai, žemapelkėse dažnesnės žaliosios samanos, o tarpinėse pelkėse aptinkami tiek kiminai, tiek žaliosios samanos. Šiuo metu natūralios pelkės tesudaro apie 3 proc. šalies teritorijos“, – pabrėžė dr. I. Jukonienė.
Samanų karalystė – drėgni ir ūksmingi ekotopai, pavyzdžiui, pelkėti lapuočių miškai.
„Vienuose ekotopuose, nors atrodytų, kad samanų yra mažai, būna labai didelė jų įvairovė, kituose – rūšių nedaug, tačiau jos sudaro didžiulius plotus užimančius kilimus. Tai galioja spygliuočių miškuose, minėtose aukštapelkėse, taip pat ir kai kuriose pievose“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak I. Jukonienės, samanos ekosistemose sudaro reikšmingą biomasės dalį, todėl jos labai svarbios anglies ir maisto medžiagų apykaitoje. Tai poikilohidriniai augalai: jos gali visiškai išdžiūti, o po to sugerti didžiulius kiekius vandens.
„Kadangi sugeria didžiulius atmosferos vandens kiekius, jos labai svarbios pelkėjimo procesuose. Kaip augalai pionieriai samanos apsaugo dirvožemį nuo erozijos, dalyvauja reguliuojant jo paviršiaus temperatūrą ir drėgmę“, – sakė ji.
Pasakodama apie šių augalų reikšmę gamtoje, specialistė pridūrė, kad samanų veja apsaugo augalų sėklas ir daigus nuo išdžiūvimo, o kartais stora jų danga trukdo sudygti žolėms ir medžiams.
„Samanos dažnai vadinamos augalais inžinieriais, nes gali sukurti, keisti ar išlaikyti stabiliais tam tikrus ekotopus“, – akcentavo ji.
Štai neigiamą poveikį samanų populiacijoms turi įvairūs veiksniai, kadangi pastarosios auga labai įvairiose buveinėse.
„Pelkių sausinimas, ir miškų kirtimas keičia samanų rūšių įvairovę. Taip pat daug pastarųjų rūšių, ypač kerpsamanių, auga ant negyvos medienos, todėl jų populiacijų išsaugojimui labai svarbios natūralios su įvairių stadijų negyva mediena, miškų buveinės“, – dėstė specialistė.
Tęsdama paminėjo, jog kertant senus miškus, ne tik sunaikinamos ant senų medžių kamienų augančios samanos, bet tuo pačiu, pasikeitus mikroklimatui buveinėje ar mechaniškai pažeidus samanų paklotę, keičiasi ir ant dirvožemio augančių samanų sudėtis.
„Samanoms prisitaikiusioms augti dirbamuose laukuose neigiamą įtaką daro tiek intensyvus žemės ūkis, tiek laukų apleidimas, jų užaugimas. Nemažai samanų rūšių auga ant riedulių, betoninių statinių, dolomitų atodangų. Šių substratų sunaikinimas, jų pasidengimas dirvos ar sąnašų sluoksniu taip pat kenkia ant jų augančių samanų populiacijoms“, – kalbėjo I. Jukonienė.
Be abejo, samanos kaip augalai, kurie sugeria drėgmę visu kūno paviršiumi, labai jautrūs ir aplinkos užterštumui.