Tinkama gėrimui sula pradeda bėgti vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4-5 laipsnių pagal Celsijų. Tokia sula bėga 1-2 savaites. Klevai dėl tamsios žievės greičiau įšyla ir sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau, nei beržai.
Ilgą laiką sula buvo labai populiarus gėrimas Lietuvoje, bet tradicijos pasimiršta ir ne visi žino, kaip teisingai reikia ją tekinti, kad sula neprarastų gerųjų savo savybių, o medžiams nebūtų padaryta neatitaisoma žala.
„Pati renku sulą, nes jis labai skani ir sveika, bet medžiui tai nėra gerai. Kaip nėra gerai ir genėjimas, bet visą tą darome, nes mums tai reikalinga“, — pasakojo dendrologė Edita Turskienė.
Pagal laukinių išteklių naudojimo taisykles, sulą leisti galima iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Jeigu medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių.
Kur ir kokie medžiai bus kertami, labai lengvai galima sužinoti iš miškininkų. Jie tikrai nenori, kad pasislėpę gręžiotumėte medžius, kuriuos dar ne vieną dešimtmetį augins.
Medžiui netekti poros stiklainių sulos nėra kenksminga, nėra labai pavojinga ir likusi ertmė kamiene. Pavojingiausia, kaip ir žmogui, žaizdų infekcijos.
„Blogiausia medžiui yra ne išgręžtas kamienas, o infekcija prie pat kamieno. Ten pati jautriausia vieta, kaip žaizdelė ant žmogaus odos. Labai svarbu pabaigus leisti sulą yra užkimšti skylę, kad sula nebebėgtų, nes ji bėgs ir kitą dieną, ir dar kitą dieną, ir dar visą savaitę“, — pasakojo dendrologė.
Ir iš tiesų, per vieną tokią skylę per sezoną gali ištekėti ir šimtas litrų skysčio, o tai medžiui tikrai nebūtų naudinga.
Taisyklės sako, kad toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje - 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm, bet „sušaudyti“ medžio nereikėtų.
Dendrologė pridėjo, kad gręžinį daryti reikia pietinėje pusėje. Ten medis įšilęs labiau. Šiaurinėje kamieno pusėje tekėjimo praktiškai nebus.
Valstybiniuose miškuose sulą galima leisti tik iš tų medžių, kurie bus nukirsti per artimiausius penkerius metus. Privačiuose miškuose tokių apribojimų nėra, bet reikia tikėtis, kad ir privatūs miškininkai elgiasi atsakingai.
Sula seniau buvo leidžiama ne tik iš beržų ir klevų. Lietuviai taip pat naudodavo ąžuolų ir uosių sulą. Ąžuolų sulos teko ragauti ir E. Turskienei.
„Iš tikro galima sula varvinti iš bet kokio medžio. Iš kitų medžių ji tik sunkiau bėga nei iš beržų ir klevų. Ji taip pat laikoma geriausia ir skaniausia, joje daugiausiai maisto medžiagų, mineralų ir bioaktyvių medžiagų“, — sakė dendrologė.