Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros profesorė Vida Stravinskienė pasakojo, kad aptariant medžių svarbą aplinkai, žmonėms ir kitiems gyviesiems organizmams, reikia nagrinėti ne pavienius medžius, o miško ekosistemas.
„Visuomenei reikia suprasti miškuose vykstančius procesus, susijusius su antropogenine veikla bei gamtinių sąlygų svyravimais, ir gebėti vertinti miškų būklės pokyčius“, — pasakojo ji.
Anot specialistės, medžiai yra laikomi vienais jautriausių aplinkos būklės indikatorių, iš visų gyvybės formų labiausiai tinkamų aplinkos pokyčiams vertinti.
„Dėl lajų struktūros ir šaknų sistemos ypatumų medžiai glaudžiau kontaktuoja su atmosfera, dirvožemiu ir gruntiniais vandenimis ir daugiau nei kitos augalijos formos filtruoja pernešamo oro masę, savo anatominiais ir morfologiniais požymiais indikuoja miško ekosistemų būklę“, — akcentavo pašnekovė.
Taip pat miškai atlieka labai svarbias apsaugines funkcijas. Didžiausią apsauginę reikšmę turi upių, ežerų ir kitų vandens telkinių krantų apsauginių juostų sanitarinės zonos miškai.
„Upių pakrantėse augantys medžiai priverčia srovę gilinti dugną ir sumažina potvynių grėsmę pakrantėse“, — kalbėjo Prof. habil. dr. V. Stravinskienė.
Ji taip pat pridūrė, kad miško želdiniai ir pavieniai medžiai saugo vandens telkinius nuo tiesioginio rūgščiųjų kritulių poveikio, maitina gruntinius vandenis, formuoja stabilų upių nuotėkį, palaiko vandenų kokybę.
„Ypatingas vaidmuo tenka medžių apsauginėms juostoms ir giraitėms laukuose“, — pabrėžė specialistė.
Taigi, miško poveikis aplinkai labai įvairus. V. Stravinskienės teigimu, visų pirma, miškas sukuria švelnesnį mikroklimatą. Taip pat miške nebūna tokių ryškių kaip lauke temperatūros svyravimų, lėčiau tirpsta sniegas, dirvožemis geriau sugeria sniego tirpsmo ir liūčių vandenį.
„Miškas neblogai sulaiko ir kai kurias orą teršiančias chemines medžiagas, sumažina akustinę taršą. Natūralūs miško garsai – medžių ošimas ir paukščių čiulbėjimas žmogų veikia raminamai“, — kalbėjo profesorė.
Vertėtų paminėti, jog medžiai itin jautriai reaguoja į ūkinės veiklos sukeltus padarinius.
„Užterštas oras – viena pagrindinių medžių pažeidimo priežasčių. Šis medžius veikia tiesiogiai per asimiliacinį aparatą, ir netiesiogiai – per užterštus kritulius bei dirvožemį“, — dėstė V. Stravinskienė.
Mechaniškai sulaikydami bei neutralizuodami teršalus medžiai mažina aplinkos užterštumą, tačiau kaupia juos savyje ir reaguoja į jų poveikį. Pakelėse augantiems medžiams tenka dideli kiekiai dujų, patenkančių į augalą pro žioteles.
„Užterštame ore blogiau auga arba visai negali augti spygliuočiai, šiek tiek geriau auga lapus metantys medžiai“, — akcentavo pašnekovė.
Specialistės teigimu, pakelių želdiniai yra efektyvi automobilių teršalų sulaikymo priemonė. Jie sulaiko teršalus pakelės zonoje ir sumažina jų plitimą.
„Atvirose vietose labiausiai teršiamas 50–60 metrų pločio pakelės ruožas, o aplinkos užteršimas foninį lygį pasiekia už 250–300 metrų nuo kelio, brandžiame pušyne teršalų poveikis dar jaučiamas už 250 metrų“, — apie teršalų paplitimą kalbėjo ji.
Daugelio mūsų šalies ir užsienio mokslininkų tyrimais įrodyta, kad spygliuočiai medžiai yra žymiai jautresni aplinkos taršos poveikiui nei lapuočiai, todėl jie yra geresni indikatoriai.
„Išskirtinis indikatorinis vaidmuo tenka spygliuočiams medžiams – paprastajai pušiai ir paprastajai eglei“
Įvertinę miško ekosistemose ir miestų bei pramonės objektų aplinkoje augančių medžių būklę pagal morfologinius ir anatominius rodiklius, galime spręsti ir apie tų teritorijų gamtinės aplinkos būklę.