Patikimiausia investicija į savo vaikų ateitį

Skaitymo įpročių tyrimai rodo, jog Lietuvoje neskaito 41 proc. žmonių. Vaikai vis daugiau savo laiko skiria televizijai arba internetui.

Kaip šiuolaikinį vaiką, augantį modernių technologijų ir išmaniųjų prietaisų amžiuje, sudominti knygomis? To DELFI nusprendė paklausti Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos skyriaus vadovės Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narės dr. Ritos Miliūnaitės.

Pataria skaityti vaikams

„Vaikų nereikia versti. Prievarta geras nebūsi. Esu girdėjusi, kad kai kurie tėvai griežtai skaičiuoja, kiek puslapių jų vaikas per dieną privalo perskaityti. Bet šitaip galima atgrasyti nuo skaitymo visam gyvenimui. Versti reikia save, t. y. suaugusiuosius – apgalvotai kurti tokią aplinką, kurioje skaitymas būtų natūralus ir malonus užsiėmimas“, – patikino kalbininkė.

Tyrimais įrodyta, kad mokinių raštingumas kaip tik nemažai priklauso nuo tos aplinkos, kurią tėvai jiems sukuria namie. Todėl R. Miliūnaitė pataria dar prieš einant į mokyklą vaiką namie jau „užprogramuoti“ palankiai žiūrėti į skaitymą.

„Mokiniai daug raštingesni, jeigu tėvai ne tik patys mėgsta skaityti, bet ir ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinukams skaito garsiai. Jau girdžiu tėvus sutartinai sakant: mes neturim laiko. Tada paprašyčiau tai dar kartą garsiai pakartoti ir pamėginti suprasti, ką sakome: neturime laiko SAVO VAIKUI? Kas gali skambėti kraupiau? Tai kieno tas vaikas? Ir kam tas vaikas?

Kažkada buvo suskaičiuota, kad vidutiniškai tėvai savo vaikams per dieną skiria 7 minutes. Atraskime dar 5 minutes prieš miegą trumputei pasakai balsu paskaityti, sukurkime nedidelį ritualą, ir pamažu tai taps įpročiu, o 5 minučių atrodys per maža. Sakoma, kad pomėgis skaityti – dovana, kurią vaikui gali suteikti tik tėvai“, – mokė specialistė.

Kokia knyga vadinama žodžiu „gera“?

Anot jos, skaityti kartu su vaiku iš tiesų yra labai patrauklus užsiėmimas. Viena, tarsi sugrįžtame į savo vaikystę, prisimename, kokiomis knygomis žavėjomės, antra – geriau pažįstame savo vaiką, esame ramūs, kad jis su mumis saugus. O trečia – patys tėvai su nuostaba pripažįsta, kad raiškus skaitymas garsiai savo vaikams ugdo ir jų pačių kalbos gebėjimus – aiškiau artikuliuoti, suprantamiau kalbėti, netgi plėsti žodyną (pridurčiau – ir tvirtinti išklibusius jų pačių rašybos įgūdžius), o gyvenime ir darbe tokie įgūdžiai visuomet praverčia.

„Gera knyga – puikus laisvalaikio užsiėmimas, kelionė po pasakų ir fantazijų, nuotykių pasaulį. Visuotinai pripažįstama, kad tai nepakeičiamas būdas lavintis, kartu tvirtinti kalbos vartojimo įgūdžius. Skaitymas – tai ir kultūrinė patirtis, vertybių perteikimas ir įprasminimas, meninio skonio lavinimas, ir – kas dažnai pamirštama, o juk taip patrauklu – sąmojo kultūros ugdymas kaip atsvara lėkštam visokių šou skoniui. Bet skaityti knygai reikia susikaupimo, atsidėjimo. O kaip galima susikaupti, jei vaikas (kaip ir jo tėvai) yra priklausomas nuo moderniųjų prietaisų: telefonas zvimbia nuo žinučių, o socialiniuose tinkluose – kad tik ko nepražiopsotum! Ne tik pedagogai ir psichologai pastebi, kad mokiniams vis sunkiau sutelkti ir ilgiau išlaikyti dėmesį, kuris būtinas mokantis. Smegenys, mūsų skaitmenizuotoje visuomenėje įpratintos prie dažnų dirgiklių, reikalauja vis naujų“, – pastebi R. Miliūnaitė.

Nors norint skaityti knygas skubriai gyvenamomis mūsų dienomis jau reikia gerokų pastangų, specialistė primena, kad tai – bene patikimiausia investicija į savo vaikų ateitį. Suaugusiems skaitymui skirto laiko ji siūlo nugvelbti nuo nakties miego, tačiau vaikams to leisti negalima.

„Laisvo laiko vaikai turi labai nevienodai. Žiūrėk, vienus tėvai be saiko alina įvairiausiuose skirtingų pakraipų būreliuose, ir vakare tiems vaikams jau mažiausiai norisi sėsti prie namų darbų, nekalbant apie kokią knygą. Kiti trainiojasi prekybos centruose, tuščiai ir beprasmiškai stumdami laiką – jie neturi kuo užsiimti, o tėvams tai kažkodėl nerūpi. Tėvai turi padėti vaikams pažinti knygų pasaulį. Jeigu patiems sunku susigaudyti, kokias knygas ir kaip skaityti, Lietuvoje jau kelinti metai gyvuoja puiki iniciatyva – programa „Visa Lietuva skaito vaikams“, skatinanti tėvus skaityti balsu vaikams namie, įtraukianti į šią veiklą ir darželius, mokyklas, teikianti metodinę pagalbą“, – patarė R. Miliūnaitė.

Skaitymas gelbsti nuo beraštystės

Nereikia pamiršti ir to, kad skaitymas gelbsti nuo beraštystės. Anot specialistės, pirma – taip kaupiamos kalbos raiškos priemonių atsargos, turtėja žodynas, pradedami geriau suvokti stilistiniai tų raiškos priemonių skirtumai. Antra, jei vaikas skaito pats, mato grafinę kalbos formą, ir smegenys, daugybę kartų fiksuodamos užrašytus žodžius, įsimena jų rašybą. Trečia, be jokių taisyklių kalimo, natūraliai, įtvirtinamos kalbos normos (prasminiai ir gramatiniai žodžių ryšiai), nes grožinės literatūros kalba – meninė kalba. Ji būna atidžiai redaguojama, taigi skiriasi nuo kasdienės fragmentiškos kalbos – kaip sveikai gaminamas maistas nuo greitojo maisto.

„Netgi sąmoningai mokantis rašybos taisykles, būtina remtis giminiškais žodžiais, mokėti pagal reikšmę atskirti vienodai ar panašiai tariamus, bet skirtingai rašomus žodžius (pavyzdžiui, „kūrybiškai mąsto“, bet „didelio masto projektas“, „pelės spėjo sulįsti į urvelį“ ir „kaip tu galėjai šitaip sulysti?“). O su menkomis kalbos atsargomis to daryti neįmanoma. Taigi skaitymas yra nepamainoma pagalba pačiu paprasčiausiu ir maloniu būdu išmokti kalbos, sustiprinti intuityvųjį kalbos jutimą, ir tada sąmoningai mokantis gramatikos daugelis dalykų bus savaime suprantami be didelių pastangų“, – įsitikinusi R. Miliūnaitė.

Anot jos, raštingumo svarbą šiandien nepelnytai sumenkiname žvelgdami į tai kaip į siaurą gebėjimą skaityti ir rašyti be klaidų, dar ir piktindamiesi, kad kalbininkai kabinėjasi prie smulkmenų – kokio ne vietoj atsidūrusio kablelio ar dingusios nosinės raidės. Tačiau be sklandžiai funkcionuojančios kalbos sunkiai įsivaizduojama visuomenės pažanga.

„Neraštingam mokiniui (vėliau studentui), turinčiam menkus rašymo ir skaitymo įgūdžius, daug sunkiau mokytis kitus dalykus, suvokti jų esmę, rišliai dėstyti mintis, net suprasti uždavinio sąlygą. Jeigu į aukštąją mokyklą ateina ne itin raštingas žmogus, negebantis aiškiai mąstyti ir reikšti mintis, tai akivaizdžiai sunkina studijų procesą. Tik tas, kuris gerai įvaldęs kalbos įrankį, gali sparčiai apdoroti informaciją, kritiškai ją įvertinti – pradedant vaistų instrukcijomis ir baigiant darbo sutartimi, o dar ir pats kurti. Man pačiai tenka nemažai bendradarbiauti su įvairių specialybių žmonėmis, ir puikiai matau, kaip kalbos nemokėjimas kliudo susikalbėti, suvokti užsakovo poreikius, teikti siūlymus, ieškoti sprendimų. Ir priešingai – kas geba sklandžiai žodžiu ir raštu dėstyti mintis, visiems sutaupo laiko ir mažina nesusipratimų“, – pastebi specialistė.

Mėgstame save vadinti darbščiais, tačiau to neparodome

Ji siūlo pažvelgti plačiau ir savęs paklausti: ar globalėjančiame pasaulyje dabar galime leisti sau atsipalaiduoti ir nesukti galvos dėl savo vaikų, savo valstybės ateities?

„Mėgstame save vadinti darbščia tauta, tačiau esame išsikvėpę, tarsi nebeturintys aiškaus tikslo. Tarkim, kokioje Japonijoje ar Pietų Korėjoje, Singapūre, mūsų akimis, jau yra perlenkta lazda, kai mokymasis paverstas sunkiu juodu darbu ir konkurencine kova už būsimą būvį. Gal tai jau toloka nuo raštingumo temos, bet rodo, kad pats savaime raštingumas neturi būti tikslas. Tai priemonė pasiekti tam tikrą bendrą kultūrinį visuomenės lygį, kad būtų galima kilti aukštyn ir siekti dar didesnių tikslų“, – kalbėdama apie kitų šalių pavyzdžius pabrėžė R. Miliūnaitė.

Jos teigimu, pasaulyje į raštingumą pirmiausia žiūrima kaip į darbo jėgos gebėjimą konkuruoti darbo rinkoje. Todėl atsižvelgiant į įvairių apklausų ir tyrimų rezultatus pirmiausia stengiamasi šalinti svarbiausias neraštingumo priežastis – kartais ir visai netradiciniais būdais.

„Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje (vieno iš Indijos kilusio verslininko paskatintos) susibūrusios savanorės močiutės per skaipą bendrauja su Indijos (kuri apskritai pasaulyje yra viena iš neraštingiausių šalių) ir Kolumbijos vaikais: su jais kalbasi, kartu skaito, aptaria paveiksliukus. Daug dėmesio skiriama skaitymo motyvacijai. Dar vieno tyrimo duomenimis, Didžioji Britanija iš 65-ių šalių atsidūrė 47-oje vietoje pagal tai, kiek vaikų skaito savo malonumui, o ne kieno nors verčiami: tokių ne savo malonumui skaitančių vaikų yra apie 40 proc. (pavyzdžiui, Kazachstane – 10 proc.). Visuotinai sutariama, kad raštingumą gerinti reikia dviem kryptimis: tobulinti arba net keisti esamas švietimo sistemas ir skatinti tėvus labiau rūpintis, kad vaikai daugiau skaitytų. Į šį darbą stengiamasi įtraukti visą visuomenę, o mokslininkai skatinami nuolat stebėti raštingumo padėtį, atlikti tyrimus ir teikti adekvačią informaciją apie esamą padėtį ir jos pokyčius“, – teigia specialistė.

Siūlo pasitelkti modernias priemones

Anot jos, šiais laikais labai svarbu pomėgį skaityti knygas skiepyti pasitelkiant modernius būdus.

„Pavyzdžiui, JAV sukurta ir nuolat pildoma Tarptautinė skaitmeninė vaikų biblioteka. Internete galima nemokamai skaityti nuskenuotas įvairiu metu išleistas gražiai iliustruotas vaikiškas knygas 59-is kalbomis. Visur, kur tik įmanoma, stengiamasi taikyti informacines technologijas. Ieškoma būdų, kaip jas naudoti skirtingo amžiaus vaikams mokyti. Tarkim, pradinukams svarbu suvokti garso ir raidės ryšį, skiemenis, todėl mokymo priemonės įsivaizduojamos tik garsinės. Vėliau jos darosi sudėtingesnės: galima pasirinkti tekstą pagal vaiko pomėgius ir čia pat skaitant rasti informacijos apie nepažįstamus žodžius, reiškinius. Tiesa, JAV vienu metu švietimo reikalams buvo išmesta į balą daug pinigų, nes paaiškėjo, kad pasirinktos technologijos ir metodikos, tikintis pagerinti mokinių raštingumą, buvo neveiksmingos, skaitymo ir rašymo įgūdžiai nepagerėjo. Taigi lazda su dviem galais: skaitmenizacija sukuria palankią terpę daug greičiau ir veiksmingiau mokytis, bet tam mokymuisi reikia tinkamų metodikų ir paveikaus turinio“, – pasakojo R. Miliūnaitė.

Anot jos, įvairios skaitmeninės priemonės gali tik gerokai palengvinti, pagyvinti mokymąsi, padaryti jį patrauklų. Tad tėvai ir mokytojai turėtų kurti aplinką, kurioje vaikai norėtų ir gebėtų mokytis.

Gausiai užduodami namų darbai problemų neišspręs

Tačiau ji pripažino, kad ir mokytojai kartais persistengia. Norėdami kuo geriau paruošti vaikus, jie neretai užduoda nuobodžius ir ne visai prasmingus namų darbus.

„Vaikams turi būti užduodama tiek namų darbų, kad jie nei pervargtų, nei jaustųsi per daug atsipalaidavę. Svarbu ne namų darbų kiekybė, o jų turinys. Užduotys turi būti ne kankinimo priemonė, o prasmingos, nenuobodžios, kad mokinys suvoktų: jos reikalingos jam pačiam mokytis, kad jaustų pasitenkinimą jas įveikęs, matytų savo pažangą. Ne visi mokiniai yra krapštukai, kantrūs ir atidūs. Bet namų darbai pirmiausia turėtų mokyti pareigingumo ir atsakomybės: kasdien atlikti tai, kas būtina. Ir atidžiai, tvarkingai, ne paskubomis, o rašto darbus – ir be rašto klaidų. Turi pakakti aiškaus reikalavimo ir bendro nuteikimo visų dalykų pamokose: kalba yra mokymosi priemonė ir ji turi būti vartojama tinkamai

Apskritai namų darbai neturėtų kelti streso, kad ko nors neatlikus bus pasaulio pabaiga. Matydavau, kaip retkarčiais sūnus, gerokai paplušėjęs prie kokio uždavinio, bet jo neįveikęs, geriau prisipažins, kad nesuprato, bet kategoriškai – nenusirašinės. Tokia sveika buvo sukurta aplinka mokykloje“, – pavyzdžiais dalijosi kalbininkė.

Pereiname prie kitokio mąstymo

Anot jos, nebegalime sėdėti sudėję rankų – vaikų skaitymo įgūdžiai, raštingumas blogėja, keičiasi ir lietuvių požiūris į gimtąją kalbą.

„Pirmiausia turime keisti požiūrį į vaikus, į mokytojus, į visą švietimo sistemą. Kol nepradėsime gerbti vieni kitų, kol puldinėsime nuo vieno fragmentiško sprendimo ar projektėlio prie kito neva švietimo padėčiai gerinti, galvodami tik apie siaurus savo interesus, o ne bendrą naudą valstybei, tol būsime beviltiškai įstrigę ten, kur dabar esame. Vaikai turi jausti, kad švietimo sistema skirta rūpintis jų poreikiais, o ne kieno nors valdininkiškiems interesams, tada ir patys matys prasmę tobulėti. O tie jauni žmonės, kurie išvyksta studijuoti svetur, savo akimis geriau pamato ir išsilavinimo svarbą, ir savo kailiu patiria konkurencinę kovą. Kurie iš jų grįš į Lietuvą, tikiu, bus suinteresuoti kurti šviesesnę aplinką ir savo namuose, racionaliai įvertinti tai, ką turime Lietuvoje savita ir kuo galime būti įdomūs kitiems. Tada viskas ims klostytis į savo vietas: ir švietimo, ir kultūros, ir gimtosios kalbos reikalai. Tačiau tam reikia svarbiausios sąlygos: be išlygų tikėti savo valstybės ateitimi.

Mūsų laikmetis – lūžis nuo seno tradicinio raštingumo prie naujojo skaitmeninio. Tai perėjimas ir prie kitokio mąstymo. Žmogaus fizinė raida nepakito per amžius, o mąstymą, smegenų pokyčius stipriai veikia informacinės technologijos. Daug ko, kur viskas pasisuks, dabar nesugebame suvokti ir numatyti. Vienas iš juodųjų mūsų civilizacijos raidos scenarijų yra toks: žmogaus protas sugebės sukurti protaujančias mašinas, bet susinaikins save patį. Kol esame sveiko proto, turime apie tai mąstyti“, – patarė R. Miliūnaitė.