Suomių profesorius įvertino Lietuvos mokyklų problemas: namų darbus užduodantiems mokytojams jis turi pastabų

Suomijoje mokytojo profesija laikoma prestižine, kol Lietuvoje tai tebelaikoma dideliu ir svarbiu iššūkiu. Į mūsų šalyje įvardijamas švietimo problemas pažiūrėjome kartu su Helsinkio universiteto profesoriumi Matti Meri. Ką profesorius mano apie didelį mūsų mokytojų amžiaus vidurkį, atskirtį tarp kaimo ir miesto mokyklų bei namų darbų skyrimo poreikį?

Svarbiausias mūsų šalies tikslas, iškeltas nacionalinio projekto „Idėja Lietuvai“ metu – mokytojo profesijos prestižo užtikrinimas iki 2025 m. Vienas iš pavyzdžių, į kuriuos galėtume atsižvelgti įveikdami savus iššūkius, yra Suomija, kurioje dėl mokytojų prestižo nekyla jokios abejonės. Matti Meri – Helsinkio universiteto profesorius, savo gyvenimą paskyręs ne tik moksleivių, bet ir mokytojų mokymui. Su profesoriumi šiandien kalbame apie tai, koks turėtų būti šiuolaikiškas, gerbiamas mokytojas, kokios savybės ir įgūdžiai jam būtini.

– Kodėl nusprendėte tapti profesoriumi ir savo gyvenimą paskirti moksleiviams ir mokytojams? Kuo ši profesija patraukli Suomijoje?

– Nuo 1966 metų dirbau pradinių klasių mokytoju. Tais laikais tam, kad taptum mokytoju, mokytojų rengimo koledže reikėdavo praleisti 2 metus. Visuomet jaučiau, kad galiu mokyti, bet norėjau iš esmės suvokti mokymo-mokymosi-išmokimo procesą. Mane domino šio proceso teorija.

Šio proceso tyrinėjimas 1992 metais mane nuvedė į doktorantūros studijas. Tuo metu vis dar dirbau pradinių klasių mokytoju. 1994 metų rudenį Helsinkio universiteto Mokytojų švietimo departamento direktorė pasikvietė mane ir paklausė, ar galėčiau dėstyti jų departamente. Atsakiau, kad galiu pamėginti, ir gana greitai supratau, kaip gerai yra tai, kad galima kritiškai vertinti teorines ir praktines žinias.

Tai – gebėjimas, kurį turi turėti kiekvienas mokytojas ir profesorius, universitete besirūpinantis mokytojų švietimu. Studentų atsiliepimai buvo itin reikšmingi.

– Pastebima, kad šiuolaikiniams moksleiviams vis sunkiau susikoncentruoti. Koks turi būti mokytojas, gebantis išlaikyti klasės dėmesį?

– Viena iš esminių mokymosi kompetencijų – gebėjimas sutelkti dėmesį į atliekamą užduotį. Į šią kompetenciją įeina ir mokinio gebėjimas nusistatyti tikslus ir susikoncentruoti. Šiuos gebėjimus reikia ugdyti, o mokytojas, pasitelkdamas savo pedagogines žinias, turi padėti moksleiviams to išmokti.

Kai mokytojas sugeba sukurti moksleiviams tinkamą mokymo-mokymosi-išmokimo aplinką, mokiniai sugeba suprasti, kodėl jie turi sutelkti dėmesį.

– Lietuvoje jaučiama atskirtis tarp kaimo ir miesto mokyklų. O kaip lygios švietimo galimybės, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, užtikrinamos Suomijoje?

– Kadangi visi mūsų mokytojai rengiami universitetuose ir jų atlyginimai nepriklauso nuo to, ar jie dirba miesto, ar regiono mokykloje, su tokia problema nesusiduriame. Dėl to turime mokytojų, kurie svajoja dirbti mažesniame miestelyje ar kaime.

– Didelę dalį laiko moksleiviai skiria namų darbų ruošai. Kaip manote, kiek laiko turėtų būti skiriama namų darbams?

– Kam moksleiviui reikalingi namų darbai? Suvokiant mokymo-mokymosi-išmokimo procesą, moksleiviams namų darbų prireikia labai retai. Ir šį laiką jie turėtų skirti ne kartojimui to, ką jie jau ir taip žino, o tam, kas padėtų jiems mokytis kažko naujo.

1–6 klasių moksleiviams namų darbų ruoša turėtų užtrukti 15–60 minučių, vėlesnėse klasėse – ne ilgiau kaip 60–90 minučių kasdien.

– Mokytojo amžiaus vidurkis Lietuvoje siekia 50 metų. Jaunus žmones nuo šios profesijos atgraso žemi atlyginimai, sumenkęs mokytojo autoritetas. Kokios įtakos mokymosi procesui amžius turi apskritai?

– Visi mokytojai kadaise buvo vaikai. Tai sakydamas noriu pabrėžti, kad viskas toliau priklauso nuo to, kaip jie tęsia savo pačių mokymąsi, kaip jie priima mokymo-mokymosi-išmokimo koncepsiją. Bėgant laikui, ši koncepsija kinta. Anksčiau mokymas buvo svarbiau nei išmokimas.

Šiandien išaugusi ryšio tarp mokinio ir mokytojo svarba, svarbus diferencijavimas, individualizavimas. Kai kurie vyresnės kartos mokytojai moko klasę, bet ne pavienius mokinius, esančius joje.

Svarbu ir tai, kad mokytojai pamatytų savo mokymą iš šalies. Anksčiau jie susitelkdavo į dėstomą dalyką, bet ne į mokinius, kuriems dėstoma. Tokio mokymo rezultatai nėra džiuginantys.

Šiandien mokykloje vykdomas švietimas turi didesnės svarbos nei bet kada anksčiau. Tai reiškia, kad ne visi mokytojai spėja suvokti, kad jų vaidmuo vaikų gyvenimuose yra lemiamas.

– Kokios savybės ir įgūdžiai svarbiausi norint tapti mokytoju?

– Mokytojo darbas tikrai ne kiekvienam. Tapti mokytoju – tai suvokti, koks esi mokytojas ir koks esi žmogus. Galbūt vieni asmenybės tipai tinkamesni norint būti mokytoju nei kiti. Ateities mokytojai privalo turėti gilias pedagogines žinias, komunikacinius įgūdžius, turi gerai išmanyti dėstomą dalyką ir turi sugebėti sukurti mokymo-mokymosi-išmokimo aplinką, kuri padėtų moksleiviams tobulėti. Geras mokytojas dievina savo darbą.

Manau, kad visi mokytojai turėtų suprasti, kad jie kuria ateitį. Mokytojai – ateities kūrėjai ir asmenybės, atspindinčios visos šalies kultūrą. Šiuolaikiniai tėvai, mokydami savo vaikus, dažnai susiduria su sunkumais, kuriuos, drauge su mokytojų pagalba, išspręsti tampa lengviau. Tikiuosi, kad valdžia suvoks mokytojų svarbą ir tinkamai įvertins jų darbą.

Kovo 20 dieną „Žalgirio“ arenoje jau antrą kartą suskambės skambutis į „Geriausia ever pamokų diena“! Čia susirinks vyresniųjų klasių moksleiviai ir jų mokytojai, kurių lauks daugybė pranešėjų, savo srities profesionalų. Su mokytojais savo patirtimi švietimo srityje dalinsis ir suomių profesorius Matti Meri.