Dažno lietuvio nerimą ir vienišumą išsprendė šunys: nustebsite, kaip jie veikia žmogaus savijautą

Nerimas, stresas ir vienišumo jausmas – su tokiomis nuotaikomis daugelis gali sieti pandemijos pradžią. Tačiau dažno kraštiečio savijautą emociškai sudėtingu laikotarpiu gelbėjo augintiniai, kurių terapinį poveikį fizinei ir psichinei žmogaus sveikatai įrodo daugybė tyrimų. Tad nieko keisto, kad pastaraisiais metais keturkojį priimti į savo šeimą panoro daugiau lietuvių.

2020 metų pabaigoje „Kantar“ atlikto tyrimo duomenimis, šunis Lietuvoje laiko maždaug trečdalis apklaustųjų (per 722 tūkst.). Šiandien augintinių savininkų būrys turėtų būti dar gausesnis, mat pandeminiu laikotarpiu dažna prieglauda ir gyvūnų organizacija pastebėjo išaugusį žmonių susidomėjimą naujo augintinio priėmimu į šeimą.

Tačiau pamatuoti, kiek išties išaugo gyventojų, priglaudusių naują augintinį, skaičius – sudėtinga. Nors pastaraisiais metais gyvūnų augintinių registre galime matyti rekordinį skaičiaus šuolį, reikėtų atsižvelgti į tai, kad augintinius registruoja palyginti nedidelė dalis gyventojų, o nuo 2021 m. gegužės 1 d. įsigaliojo privalomas gyvūnų augintinių ženklinimas, lėmęs aktyvesnę ne tik naujai priglaudžiamų ir įsigijamų, bet ir nuo seniau laikytų augintinių registraciją.

Vis dėlto, didėjanti registruotų šunų tendencija buvo stebima ir nuo seniau. Štai, 2019 metais Lietuvoje buvo 19 781 įregistruotas šuo, 2020 metais – 23 569, o 2021 metais šis skaičius šoktelėjo iki 46 472.

Akivaizdu, jog didelei daliai kraštiečių šuns draugija yra svarbi, o atsakymas „kodėl“ žinomas ne tik kiekvienam šuns šeimininkui asmeniškai, bet ir įrodytas įvairiais moksliniais tyrimais.

Apie tai, kokios reikšmės žmogaus savijautai šiandien turi šuo skirtinguose amžiaus tarpsniuose, kalbame su kaniterapijos žinovais, psichologais ir pedagogais.

Sunkiu metu augintinė padėjo išgyventi skyrybų liūdesį

Pedagogė Milda Čeikienė nuo mažens augo kartu su šunimi – dar vaikystėje jos šeima parsinešė namo mišrūnę taksiukę, kuri išgyveno daugiau nei 20 metų. „Kadangi labai mėgstu vaikščioti, ji buvo nepamainoma draugė mano žygiuose“, – sako M. Čeikienė.

Nors moterį labai džiugino draugystė su šunimi, deja, sukūrus savo šeimą, svajonę turėti augintinį teko pamiršti. Tačiau skyrybos šią svajonę leido prisiminti iš naujo, ir taip M. Čeikienės namuose atsirado Džilė, kuria šiandien ji negali atsidžiaugti.

„Džilei vietos mūsų šeimoje atsirado po skyrybų. Seniai norėjau namuose šuns, tačiau buvęs vyras griežtai pasisakė prieš bet kokį besišeriantį gyvūną namuose. Po skyrybų galėjau išpildyti savo šią svajonę, o taip pat šuns vedžiojimas buvo gera paskata apnikus liūdnesnėms mintims prasiblaškyti, išeiti pasivaikščioti“, – prisimena M. Čeikienė.

Tuo metu moteris kaip tik mokėsi konsultavimo individualios psichologijos neformaliose studijose, kuriose išgirdo apie kaniterapiją. Taip M. Čeikienei kilo idėja, jog jai skyrybų liūdesį padėjusi išgyventi Džilė galėtų padėti ir kitiems – tapti terapiniu šunimi. Vis dėlto, augintinei iki egzamino išlaikymo pritrūko tik vieno – nereagavimo į sprogimų ir fejerverkų dirgiklius.

Galima pastebėti, kad emociškai sudėtingu pandemijos metu daugiau gyventojų panoro gyvūno kompanijos, nes augintiniai padeda lengviau pereiti psichologinius sunkumus, mažina stresą ir vienišumo jausmą. Tačiau M. Čeikienė atsargiai žiūri į tai, kaip pandemijos metu iškilo poreikis turėti augintinį.

„Pandemijos metu daug žmonių užsimanė lengvos ir pigios terapijos, paguodos vienišuose atskirtuose butuose, namuose. Tačiau ar tikrai jie yra pasiryžę ne tik imti, bet ir duoti? Šuniui šeimininkas turi būti įdomus, žaismingas, ne tik šeriantis skaniukais ar perkantis gražius drabužėlius“, – pabrėžia M. Čeikienė.

Vaikams auginti šunį leidžia ne visi tėvai: ką jie praranda?

Pedagogei įsidarbinus mokykloje, Džilė tapo jos asistente. „Vaikai iki šiol ją labiau prisimena, nei mane“, – šypsosi ji ir pastebi, kad darbe augintinė padėjo mokantis su vaikais atpažinti savo emocijas.

Ne paslaptis, jog turėti šuniuką – dažno vaiko svajonė. Tėvai ilgai svarsto, ar vaikai jau pasiruošę augintinio atėjimui į šeimą, o kai kurie tam net prieštarauja. Kokios įtakos augintinio turėjimas ar neturėjimas turi vaiko raidai ir emocinei savijautai? Ir kaip nuspręsti, kada jau laikas turėti augintinį, o kada geriau palūkėti?

Galvodama apie tai, M. Čeikienė pirmiausia pabrėžia, kad šeimoje šunį augina ne vaikai, o suaugusieji. Ir būtent jie vaikus moko atsakomybės prižiūrėti šunį – nors pamažu priežiūrą ir perduoda vaikams, vis tiek lieka tais, kurie yra atsakingi už gyvūną.

„Šuo yra nuostabus gyvūnas, kuris atsidėkoja žmogui už dėmesį savo ištikimybe, draugyste. Tačiau mes kalbame skirtingomis kalbomis ir suaugę žmonės privalo užtikrinti, kad patys supranta plaukuoto gyventojo poreikius ir kalbą, turi užtikrinti, kad šunys nebūtų skriaudžiami vaikų – kad laiku būtų išvesti pasivaikščioti, teisingai šeriami. Ir visai normalu, kad dažnas suaugęs pripažįsta, kad tokia ypatinga auklėjimo priemonė ne jo jėgoms. Tai pirmiausia atsakingo žmogaus požiūris.

Augintinių terapinis poveikis yra įrodytas jau seniai, tačiau tai pirmiausia atsitinka nukreipus dėmesį nuo savo problemų į aplinką. Nuo savigailos ir egocentrizmo į atjautą, empatiją, meilę artimo. Ar būtinai tai turi būti šuo? Gal galima pradėti nuo gėlytės, žuvelės, nuo kaimyno?“, – sako M. Čeikienė.

Šuns poveikis žmogaus savijautai įrodytas tyrimuose: jis ypatingas

Įvertinus akivaizdų teigiamą šuns kompanijos poveikį geresnei žmogaus savijautai ir emocinei būsenai, veikla su specialiai parengtais keturkojais šiandien gali būti taikoma ir kaip alternatyvus pagalbinio gydymo ar reabilitacijos būdas, vadinamas kaniterapija. Teigiama, kad kaniterapijos užsiėmimai padeda „norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius“.

Apie tai, koks keturkojo draugijos poveikis žmogaus sveikatai, plačiau pasikalbėjome su Kaniterapijos asociacijos prezidente, VU Psichologijos instituto direktore Vilmante Pakalniškiene.

„Tyrimai rodo, kad kaniterapijos užsiėmimų metu kinta žmogaus fiziologinės reakcijos, neuromediatorių veikla, pavyzdžiui, žemėja kraujo spaudimas, kinta žmogaus kūno temperatūra, organizme keičiasi kortizolio, adrenalino, noradrenalino kiekis. Didėja beta endorfinų, prolaktino ir dopamino kiekis, taip pat didėja imunoglobinas A, kinta gliukozės ir insulino kiekis, ypač didėja oksitocino kiekis. Išvardyti fiziologiniai rodikliai turi poveikį žmogaus psichologijai: sumažėja skausmo pojūtis – keičiasi skausmo slenkstis, mažėja baimė, stresas. Tai siejama su geresne dėmesio koncentracija bei kitų kognityvinių funkcijų veikla“, – sako V. Pakalniškienė.

Ji prideda, jog tyrimai taip pat rodo, kad asmuo ne tik lengviau, bet ir vartodamas mažesnes vaistų dozes, iškenčia skausmingas procedūras. Be to, esant šalia terapiniam šuniui, labiau pasitiki procedūras atliekančiais medikais.

„Kai sveikatinimo procese dalyvauja terapinis šuo, asmuo labiau linkęs laikytis gydymo rekomendacijų. Atliktos mokslinės studijos taip pat pateikia stiprius ryšius tarp kaniterapijos sesijų skaičiaus ir ligos simptomų. Nustatyta, kad šuo gali pagelbėti ne tik gydymo proceso metu, pacientams sergant įvairiomis lėtinėmis ar psichikos ligomis, bet ir slaugos institucijose, dirbant su senyvo amžiaus pacientais bei daugeliu kitų atvejų“, – sako V. Pakalniškienė.

Ar šuns turėjimas savaime prilygsta kaniterapijai? Yra keletas skirtumų

Nors kaniterapija išskiriama kaip alternatyvus pagalbinio gydymo ir reabilitacijos būdas, įdomu: ar mūsų šalyje esama praktikos, kai kaniterapiją siūlo gydytojai, ar vis tik žmonės tokia pagalba domisi savarankiškai?

Kaip teigia vaikų psichologė ir terapinio šuns Kios savininkė Joana Grygutis, aktyviai užsiimanti kaniterapija jau šešerius metus, šiuos užsiėmimus, individualius arba grupinius, rekomenduoja psichologai, specialiojo ugdymo arba slaugos namuose dirbantys specialistai, tačiau dažniausia žmonės jais domisi savarankiškai.

„Didžioji dauguma besikreipiančiųjų – tėvai, išbandę savo vaikui ne vieną terapiją ir neradę tinkamos. Dalis jų apie kaniterapiją sužino patys, kitiems rekomenduoja specialistai – psichologai ar net šeimos gydytojai, pas kuriuos lankosi. Dar kiti pasikalba su bendraminčiais ir sužino vieni iš kitų. Tėvai aktyviai buriasi į grupes, dalijasi savo patirtimi su kitais, susiduriančiais su panašiais sunkumais. Į kaniterapeutus kreipiasi tėvai, auginantys vaikus su įvairiais sutrikimais. Nemaža dalis – vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą arba elgesio, emocijų sutrikimų, patiriantys sunkumų mokykloje dėl dėmesio koncentravimo“, – pastebi J. Grygutis.

Tačiau kuo skirsis patirtis priglaudus ar įsigijus šuniuką nuo dalyvavimo kaniterapijoje? Pasak J. Grygutis, šuo namuose visada yra gėris ir džiaugsmas, tačiau būtų per drąsu jo turėjimą vadinti kaniterapija.

„Šuo šeimoje sukuria jaukumą, sumažina vienišų žmonių atskirtį, suteikia reikalingumo jausmą, nes žmogus turi ką mylėti, globoti, gali patirti malonių išgyvenimų. Šuo padeda atsikratyti nerimo, depresyvių minčių. Turėdamas šunį žmogus priverstas daugiau judėti, būti gryname ore, kažko mokytis ir tuo pačiu mokyti savo šunį. Vedžiodamas šunį gali susipažinti su kitais žmonėmis, susirasti draugų.

Mėgstantys skambius žodžius, galbūt visa tai įvardytų kaip terapiją, bet kaniterapija vis dėlto yra kas kita. Kaniterapijos apibrėžimas sako, kad tai alternatyvus ir pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai, norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti“, – sako J. Grygutis.

Taigi, specialiai paruoštas, egzaminą išlaikęs šuo kartu su savo vedliu, vadovaujant tam tikros srities specialistui, pagal iš anksto numatytą planą ir metodiką, įtraukiamas į sveikatinimą, reabilitaciją, ugdymą. Šiame procese terapinis šuo tampa „motyvatoriumi“ – paskata atlikti užduotis, tokias kaip kineziterapijos pratimai. Dar vienas J. Grygutis išskiriamas pavyzdys – šuo „padeda“ mokytis kalbėti, rišliau reikšti mintis, sutelkti dėmesį. Jis gali būti paskata lengviau ištverti skausmingas, nemalonias procedūras.

„Štai Estijoje keletas odontologijos kabinetų pasitelkia terapinius šunis, kad vaikai lengviau ištvertų dantukų gydymą. Šuo yra šiltakraujis gyvūnas, jį liesti ir glostyti labai malonu, o ypač dabar, kai dėl pandemijos žmonės patiria ilgalaikę atskirtį, daug mažiau bendrauja su artimaisiais“, – sako vaikų psichologė.