Norintys padėti vaikams, tėvai pirmiausiai turi pasirūpinti savo emocine būkle
„Tenka pripažinti, kad ko gero nebus ne tik paauglio, bet apskritai bet kokio amžiaus vaiko, kuris nebūtų girdėjęs ar būtų abejingas tam, kas dabar vyksta pasaulyje. Tėveliai irgi tikrai nėra abejingi šiuo metu, ieško informacijos kaip reikėtų elgtis, bendrauti su vaikais ir tai, kad ir kaip bebūtų, džiugina net ir tokiomis aplinkybėmis. Šiame kontekste tikrai galima ne tik vaikus stengtis informuoti apie dabartinius įvykius, bet ir iš esmės stiprinti pamatinį, ilgalaikį ryšį su vaikais“, – sako G. Babelė, dirbanti ne tik su vaikais, bet ir tėvais, rūpintojais bei specialistais.
Vaikų gerovės konsultantė pastebi, kad suaugusieji vengia tam tikras jautrias temas liesti su vaikais dar ir kartais dėl to, kad patys gali jaustis neužtikrinti, pasimetę, jaučia nerimą.
Vaiko gerovės konsultantė tiki, kad tėvai geriausiai žino savo vaiką: jo raidą, pasaulio supratimą, charakterį, bendravimo būdus, savo šeimos puoselėjamas vertybes. Tad atsižvelgiant į tai ir reikėtų megzti ryšį su vaiku, tiek plačiai kalbėti apie karo situaciją, kiek reikalinga tuo metu, išvengiant smulkių, grafiškų karo detalių, vaizdinių.
Bet taip pat, nereikėtų vengti atsakyti į kylančius klausimus suprantamu vaikams būdu, siekiant juos ir nuraminti, pavyzdžiui, kad karo Lietuvoje nėra ir, kad esame saugūs, dėl ko taip yra ir panašiai.
Yra dalykų, apie kuriuos vertėtų nutylėti ar kontroliuoti
„Žinoma, jei turite galimybę sukontroliuoti tam tikrus informacijos srautus, pavyzdžiui, televizijos žinių žiūrėjimą, dažnumą, nueiti kartu su vaiku nuo ekrano, kai įspėjama dėl neigiamo poveikio vaikams, prieigas internete prie tam tikrų informacijos šaltinių, žiaurių vaizdų, tai naudinga ir svarbu. Tačiau svarbu, kad tai nebūtų tik draudimas, bet kartu būtų ir pokalbis, pasidalinimas ir savo jausmais“, – pabrėžia G. Babelė.
Kadangi vaikai internete gali turėti prieigą bemaž prie bet kokios informacijos, ją gauti ir bendraujant su kitais vaikais, žmonėmis, vaikų gerovės konsultantė sako, kad svarbu ne tiek slėpti ar izoliuoti vaiką nuo informacijos, bet kalbėtis, dėl ko vaikui reikėtų vengti vienokios ar kitokios informacijos arba didelio jo srauto. Ne tiesiog grubus vaiko nukirtimas nuo tam tikros informacijos, kurią jie vis tiek galės susirasti ar pamatyti, arba kiti vaikai ar asmenys jiems gali tai parodyti, bet kartu kalbėjimasis, dalinimasis ir savo pavyzdžiu, ko vengiate patys, kokius jausmus tai kelia ar sukeltų jums ir dėl ko vienos ar kitos informacijos vengiate. Pavyzdžiui, kad ir jums liūdna matyti vaizdus, norite, kad vaikui nebūtų liūdna, siekiate geriau pasikalbėti žodžiu apie įvykius, nes vaizdai gali įstrigti ilgam atmintyje ir panašiai. Vaikai labai gerai mokosi iš pavyzdžių, ypač jų autoriteto gyvenime – tėvelių ar globėjų(rūpintojų).
G. Babelė suaugusiems pataria vengti įsitraukti į per dideles, diskusijas ar svarstymus apie karą, kurie keltų dar daugiau nerimo: „Nesame robotai, turime jausmus, nuomones dėl įvykių. Tad labai svarbu vaikus apsaugoti ne tik nuo tam tikros neigiamos informacijos, o ir nuo nereikalingų nerimą keliančių pasvarstymų, teorijų, kitų žmonių įsiaudrinimų. Vaikams labai svarbu jausti užtikrintumą ir saugumą su tėvais / globėjais (rūpintojais), atsakyti į vaikui kylančius klausimus suprantamu būdu, pasidomėti vaiko jausmais, ypač kai aplinkui sklinda chaosas, nerimas ar nežinomybė“.
Ugdykite vaiko sąmoningumą, išmokykite atskirti patikimą informaciją nuo propagandos
Vaiko gerovės konsultantė teigia, kad svarbu ugdyti vaikus būti emociškai atspariems atsirandančioms teorijoms, konspiracijoms, ugdyti gebėjimą ir kantrybę išlaukti patikimos, patvirtintos informacijos. Taip ne vaiką izoliuosime nuo įvykių, bet ugdysime emocinį atsparumą, kritinį mąstymą, kuris pasitarnaus ir augins sąmoningą, emociškai atsparų žmogų.
„Labai svarbu ugdyti sąmoningumą dėl vykstančių įvykių ir neskatinti diskriminacijos tautiniu, kalbiniu pagrindu, neskatinti neapykantos kitiems žmonėms bei apie tai kalbėtis su vaikais, kaip ir rodyti tinkamą pavyzdį šiais klausimais“, – pataria G. Babelė.
Dabartiniame kontekste pašnekovė kviečia mokytis ir patiems, ir mokyti vaikus nepasikliauti vienu informacijos šaltiniu, domėtis ir skaityti įvairią patvirtintą validžių šaltinių (kompetentingų specialistų, valdžios institucijų, kitų šalių, solidžių užsienio naujienų portalų/televizijos ir pan.) informaciją, taip ugdant vaiko atsparumą vienašališkai informacijai ar propagandai. „Taip mokysime vaiką emociškai nepasiduoti pirmai perskaitytai naujienai, ugdysime kritinį mąstymą į gaunamus informacijos srautus, gebėjimą informaciją vertinti, atsirinkti jos patikimumą. Nebūtinai tai turi būti apie karą, galima mokytis kokios yra funkcijos socialiniuose tinkluose ar apskritai internete, pamokyti kaip netinkamą informaciją užblokuoti ir panašiai“, - pataria G. Babelė.
Paauglių berniukų baimę būti pakviestiems į karą galima nugalėti
Vyresni paaugliai berniukai bijo būti pakviesti į karą, matydami, kokie jauni vaikinai dalyvauja kare.
Paklausus apie tai, kaip juos nuraminti, G. Babelė sako, kad baimė ugdo norą neigti, gintis. Ir neretai bijoma nežinomo, nežinomybės. Dėl to labai svarbu suaugusiajam kritiškai pažiūrėti į savo jausmus, realią situaciją apie ką ir iš kur eina informacija apie kovojančius jaunus žmones ir dėl ko ten taip yra, kokiu tikslu. Tuomet gali būti kiek lengviau suprasti ar baimė, nerimas pagrįstas ir ar susijęs su mūsų šalies tvarka, požiūriu į žmogų, vertybėmis, kritiškai įvertinti ar baimės šiuo metu pagrįstos, domėtis įvairiapuse kompetentinga informacija ir įsivertinti ar baimės atitinka realią situaciją šiuo ar artimiausiu metu.
„Šiandien labai labai svarbu kritinis mąstymas informacijos srautui, domėjimasis, kokia tvarka yra šalyje, kiek tai realiai įmanoma dabar ar artimiausiu metu, o kiek tai – kitų žmonių ar masės baimė, grįsta autoritarinio(-ių) režimo(-ų) vaikų, jaunų žmonių išnaudojimu, kas nieko bendra su demokratinėmis šalimis ir jų santvarkomis neturi“, – pabrėžia pašnekovė.
G. Babelė siūlo pasvarstyti galimybę net ir kartu su vaiku įsitraukti į skautišką, ar kitą veiklą, kuri padėtų pasijausti tvirčiau, ugdytų tam tikrus ir išgyvenimo įgūdžius, o kartu gal ir minimalizuotų baimę tarnauti, jei tai visgi kada nors būtų aktualu ar privaloma.
„Į viską turėtume žvelgti realistiškai, pasikliaujant patvirtinta, oficialia, kompetentinga informacija, išlikti atspariems dezinformacijai, propagandai, konspiracinėms teorijoms, skatinamai ar esamai masinei baimei“, – pataria G. Babelė.
Tėvai be panikos ir streso vaikus turėtų paruošti galimoms nelaimėms
Pašnekovė sako, kad racionaliai ir pragmatiškai mąstant, suaugusiems svarbu žinoti, kaip kiekvienoje situacijoje nelaimės atveju reikėtų elgtis, ką turėti su savimi, kur ir kaip reikėtų slėptis ir kt. būtent tai sumažina nerimą dėl nežinomybės, baimę, kad nežinosite kaip elgtis.
„Ne visada įvykus kokiai nors nelaimei (pavyzdžiui, atominės elektrinės sprogimui) vaikai bus šalia mūsų, ne visuomet patys čia ir dabar galėsime juos apsaugoti, kur reikia nuvežti. Dėl to yra svarbu, kad ir vaikai mokėtų bei žinotų kaip elgtis tam tikrų nelaimių atveju. Tokie pokalbiai turėtų būti ramūs, gerai apgalvoti, neskleidžiant panikos ar nerimo, o su aiškiu tikslu – ne panikai su(si)kelti, bet kaip tik sumažinti ir jaustis pasiruošus. Visi panašūs pokalbiai turėtų vykti tėveliams įvertinus vaiko amžių, brandą, savo savijautą ir pasiruošimą, su vaikais apie tai kalbantis reikėtų patiems būti užtikrintiems, pasidomėjus patvirtinta, patikima, kompetentinga informacija“, – pabrėžia G. Babelė.
Kaip prakalbinti užsidariusius savyje paauglius ir kaip juos nuraminti
Ne visi paaugliai nori kalbėtis apie karą, yra tokių, kurie kaip tik užsivėrė, sako, kad jiems nebaisu, kad jaučiasi gerai ir apie tai negalvoja, nors naktimis sapnuoja košmarus ir iš tikrųjų labai bijo.
Paklausus, kaip padėti tokiems paaugliams, G. Babelė mano, kad nederėtų daryti spaudimo vaikui sėsti, atsiverti ir pasakoti apie savo jausmus, jei tai jam nebuvo iki šiol įprasta. Tai dar labiau gali kelti įtampą ir taip baimių, nežinomybės kupinoje situacijoje. Tačiau norėdami, kad vaikas neliktų užsisklendęs dabartinėje situacijoje, susijusioje su karu, galite pradėti pasidalindami kuriais nors savo jausmais, pasidomėti ką paauglys apie tai mano, ar gali tai suprasti, gal pats išgyvena ką nors panašaus.
„Bendra veikla, užsiėmimai gali būti puiki pradžia pokalbio užmezgimui, vaikui leidžianti atsipalaiduoti, pradėti dalintis savo nuomone bei jausmais apie susidariusią situaciją. Visiems paaugliams galėtų būti naudinga pasidomėti savanorystės galimybėmis arba pilietinėmis iniciatyvomis, kurios būtų priimtinos ir tinkamos pagal vaiko amžių, brandą. Taip vaikas gali pasijausti naudingas ir dalimi visuomenės, ugdyti pilietiškumą, rasti kitų bendraminčių. O į šias veiklas, iniciatyvas įsitraukus su tėveliais / globėjais (rūpintojais), galima ugdyti šeimos bendrystę, stiprinti tarpusavio santykius, parodyti savo pozityvų pavyzdį įvykių sūkuryje“, – pataria G. Babelė.
Pasak vaikų gerovės konsultantės, savanorystė ar tinkamos pilietinės iniciatyvos taip pat gali būti puiki terpė vaikui pasijusti komfortiškiau atsiverti apie savo jausmus, išgyvenimus, ypač, jei sutiks ir kitų bendraamžių, kurie atvirai dalinasi savo jausmais.
„Labai svarbu tiek suaugusiems išlaikyti įprastas kasdienes rutinas, tiek jas išlaikyti ir vaikams. Itin svarbu ir prasiblaškyti, atitrūkti nuo informacijos srautų ir juos riboti tiek sau, tiek vaikui, kartu su šeima užsiimti ir naujomis veiklomis, ieškoti bendros veiklos, naujų hobių, kurie padėtų mintims atitrūkti nuo nerimo, kartu stiprinant tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą vienas kitu“, – sako G. Babelė.