Grįžęs į Lietuvą ėmėsi neįprasto verslo: anksčiau galvojo, kad emigracija vienintelė išeitis

Kanadietiško klevo mediena yra stipri, tačiau kartu ir lanksti – būtent iš jos gaminamos visos pasaulio riedlentės, kurių per dieną nuperkama apie 300 tūkstančių. Vilniečiui Simonui Sonkinui ši lenta atskleidė, koks turi būti jo gyvenimo kelias: „Dabar suburta bendruomenė, dirbtuvės, ateities planai – viskas prasidėjo nuo tos per greit sulūžtančios lentos. Žiūriu į ją ir esu užtikrintas, kad tai darysiu dar mažiausiai dešimt metų į priekį.“

„Commune DIY“ – lietuviškai šis pavadinimas skambėtų „Bendruomenė pasidaryk pats“ – tai vieta, kurioje susibūrė riedlenčių sporto mėgėjai bei gimė perdirbimo ir antrinio daiktų panaudojimo verslas. „Commune DIY“ įkūrėjas Simonas pasakoja, kad visą gyvenimą važinėjo su riedlente – tai buvo ir liko jo aistra. Važinėti pašnekovas pradėjo dar tada, kai nusipirkti riedlentę Lietuvoje nebuvo taip paprasta, tačiau sulaukęs pilnametystės, jaunas vyras patraukė laimės ieškoti svetur.

Gailisi, kad buvo emigravęs

Kuomet išvažiavo į užsienį, ant riedlentės Simonas atsistodavo žymiai rečiau: „Iš pradžių išvažiavau į Angliją – tipiškai, paskui kartu su savo partnere ir drauge Justina išvažiavome į Olandiją – ji ten mokėsi. O viską užbaigėme Norvegijoje – ten buvo tiesiog darbas ir viskas.“

Grįžęs į Lietuvą S. Sonkinas suprato, kad riedlenčių kultūra Lietuvoje praktiškai mirusi: „Mano karta buvo pirmoji riedlentininkų karta šalyje, kurie sulaukdavo „sponsorių“, kuriuos remdavo varžybose. Mes turėjome parkus, kur važinėdavo visi. Bet aš padariau didelę klaidą, kad jaunesniosios kartos auklėti neperėmiau, aš tiesiog nusprendžiau išvažiuoti. Visi sulaukę 18-os išsilakstėme.“

Po sugrįžimo Simonas įsikūrė Vilniuje esančiose, senose gamyklinėse patalpose, kuriose pastatė rampą skirtą riedlentininkams. „Taip viskas nuo rampos ir prasidėjo. Pamačiau, kiek daug riedlenčių yra sunaudojama, sulaužoma – pažvelgiau į tą krūvą ir pagalvojau, kodėl gi jų neperdirbus?“, – pasakoja S. Sonkinas.

Pats išmokęs šio amato, dabar moko ir kitus

Pašnekovas tikina, kad jei riedlentininkas važinėja dažnai, lenta gali lūžti ir po mėnesio. Jeigu lenta nelūžta, apsidėvi jos kraštai – ji naudoti irgi tampa nebetinkama. „Bet net su apsidėvėjusiais kraštais sena lenta turi apie 95 proc. antrą kartą galimos panaudoti medžiagos, bet ji jau vadinama šiukšle, nes su ja važinėti tinkamai jau nebegali niekas, o iš jos pagaminti kitą riedlentę – neįmanoma“, – papildo Simonas.

Besikaupiant senų riedlenčių skaičiui, pradėjo plėstis ir Simono dirbtuvės – atsirado ir įvairių įrankių ir prietaisų. Niekuomet su medžiu nedirbęs Simonas visko išmoko pats, žinoma, jaunam vyrui prireikė daugybės bandymų ir laiko, bet dabar save jau gali vadinti staliumi. „Taip, draugai jau sako man – „stalioras“, – nusijuokia Simonas. Perdirbimo procesas gan sunkus – tenka nuo lentos atskirti švitrinį popierių, ją supjaustyti, šlifuoti ir tik tada galima pradėti ką nors gaminti.

Iš senų riedlenčių S. Sonkinas gamina raktų pakabukus, interjero detales, įvairioms varžyboms skirtus apdovanojimus, automobilio salonui skirtas detales bei kita. „Dažniausiai gaminu dalykus pagal užsakymą ir individualų kliento prašymą.

Turiu pripažinti, kad didesnė klientų dalis – užsieniečiai. Jie labiau vertina tai, ką darau, o užsisakę specialiai tam tikrą daiktą, jie paskui jo taip lengvai tikrai nebeišmes, nes jis turės didesnę vertę“, – aprodydamas savo dirbtuves pasakoja Simonas.

Pašnekovas tikina, kad pagaminti daiktai yra ilgaamžiai, nusidėvėjus, juos galima vėl atnaujinti. Beje, savojo amato Simonas moko ir kitus – į dirbtuves ateina ir moksleiviai, kuriuos pašnekovas moko pasigaminti ką nors patiems, žinoma, perdirbant – seną paverčiant nauju. Taip pat perdirbti riedlenčių medį S. Sonkinas moko ir kelis riedlentininkus: „Juk turiu perduoti kažkam tai, ką jau pats moku.“

„Taip, mokausi perdirbti medį. O riedlente važinėju gal kokius septynerius metus, todėl čia – geriausia vieta man tobulėti, kur galiu matyti savo ateitį, kur galiu ją sieti su riedlenčių sportu. Niekada prieš tai gyvenime nesėdėjau ir neapdirbinėjau medžio, o dabar tai darau, kartą net šlifavau savo paties seną lentą“, – sako „Commune DIY“ narys ir emigruoti svarstęs, bet pasilikęs Lietuvoje abiturientas Domantas Antanavičius.

Perdirba ne tik riedlentes

Šalia dirbtuvių įsikūrusi ir nedidelė riedlenčių bei Simono perdirbinių parduotuvėlė – „14 SkateShop“. Kaip sako Simonas, čia riedlentės pigesnės, o jei riedlente besivažinėjantis vaikas atneša savo seną lentą perdirbimui, jis gauna dar ir 25 proc. nuolaidą: „Tada vaikai senų lentų nebeišmetinėja, o atneša ir atiduoda. Žinoma, jei atnešama lenta, kuri yra sulaužyta į kokias tris dalis – nuolaida mažesnė, nes iš tokios galima ir mažiau pagaminti. Tuomet vaikai supranta, kad jų visiškai sulaužyti irgi nereikėtų.

Kai kurie būna atneša dar ir važinėjimui tinkančias lentas. Tada mes jas paimame ir kitam vaikui, neturinčiam pinigų naujai riedlentei įsigyti, tiesiog atiduodame – imk, važinėkis. Svarbiausia, kad važinėtum, kad šis sportas būtų gyvas.“

Visa „Commune DIY“ veikla paremta principu – nieko neišmesk ir panaudok dar kartą, todėl nenuostabu, jog vien tik riedlenčių perdirbimu neapsiribojama. Antrame aukšte, virš parduotuvės, įsikūrusi ir kepurių siuvykla – „Bernot caps“. Čia kepures iš senų audinių ir senų kepurių iš siuva bendruomenės narys ir dizaineris Mindaugas Bernotas.

„Aš labai nemėgstu naujų rūbų, aš turiu jų nedaug ir stengiuosi naujų nepirkti. Jei jau ir nusiperku, tai dažniausiai iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Apskritai, stengiuosi turėti kuo mažiau daiktų, stengiuosi panaudoti dar kartą, nešioti drabužius kol suplyš“, – pasakoja M. Bernotas.

Ruošiasi olimpiadai

Dabar Simonas sako, kad rūpinasi jaunaisiais riedlentininkais, kurie ateina pasivažinėti ant įrengtų rampų: „Darau tai, ko trūko man, kai buvau jaunas vaikas važinėjantis riedlente. Dabar esu „tas dėdė“, kuris paprotina, pasako, ką daryti ir kaip.“ Riedlenčių sportas jau įtrauktas į Olimpinių žaidynių sąrašą, todėl S. Sonkinas dar labiau stengiasi burti riedlentininkų bendruomenę.

„Įkūrėme Lietuvos riedlenčių federaciją. Po šešerių metų stengsimės turėti savo komanda ir važiuoti į olimpiadą Paryžiuje – tai didelė misija. Čia jauni žmonės randa galimybę važinėti, mokytis, tobulėti, galiausiai, kai kurie jaunuoliai net nebegalvoja emigruoti, pradeda suprasti, kad gali likti čia, jei nori užsiimti riedlenčių sportu“, – pasakoja Simonas.

S. Sonkino įrengtomis rampomis važinėjasi ne tik užkietėję riedlentininkai, tačiau ir riedlenčių mokyklos mokiniai. „Jauniausias mūsų mokyklos auklėtinis buvo 5 metų, o vyriausiam, berods, 47 metai. Kontrastas gan didelis, bet norinčių išmokti važinėtis riedlente tikrai nemažai“, – apie dar vieną veiklą mintimis dalijosi S. Sonkinas.

„Mokykla išpildė visus lūkesčius, gal net dvigubai, nei tikėjomės. Nustebino suaugusiųjų skaičius, norinčių išmokti važinėtis riedlente, jie ateina po darbo ar kitu laisvu laiku ir važinėjasi. Iš pradžių gali būti sunku, kol galiausiai besimokantis žmogus pajus tikrą malonumą stovėdamas ant riedlentės. Todėl mokykla – mūsų pasididžiavimas, čia daug naujų riedlentininkų iškepam“, – papildė „14 SkateShop“ parduotuvės įkūrėjas ir riedlenčių mokyklos treneris Dominykas Pečkys.

Ketina panaudoti net smulkiausius medžio gabaliukus

Perdirbdamas riedlentes Simonas neišmeta nei vieno gabaliuko medienos – visus juos renka. Ateityje perdirbėjas numatęs iš pastarųjų medienos gabaliukų gaminti spalvotas medžio plokštes ir jas pardavinėti kitiems. „Tačiau tai dar tik planas, eksperimentas laukiantis tikro įgyvendinimo ateityje. Tokiu būdu norime išspręsti ir gamybos metu susidarančių atliekų problemą – jei atlikusią medieną paversi plokšte – tai jau visiškas „Zero waste“, – papildė S. Sonkinas.

Simonas teigė, kad ne tik jam, tačiau ir kitiems „Commune DIY“ bendruomenės nariams buvo sunku išeiti iš darbo ir pradėti patiems kurti, daryti tai, kas patinka.

„Anksčiau dirbau visai kitokį darbą. Viskas čia man tapo net nebe kažkokia papildoma veikla, o gyvenimo būdu, dėl kurio teko ir tą darbą mesti. Darau viską, ko nereikia daryti dirbtuvėse, rūpinuosi visais“, – pasakojo bene vienintelė mergina „Commune DIY“ būryje Justina Tažibajeva.

„Tai tikrai nebuvo lengva, aš pats tokiam pokyčiui pribrendau tik pabuvęs svetur ir supratęs, kad nei pinigai – niekas neatpirks tuštumos viduje, kad negali daryti to, ko trokšti“, – besišypsodamas apie neįprastos veiklos atsiradimą kalbėjo S. Sonkinas.