Švedija giriasi, kad perdirba beveik 100 proc. namų ūkiuose sukauptų atliekų. Australų žurnalistas Craigas Reucasselis nusprendė nuvykti į Švediją ir savo akimis patyrinėti, kaip švedams taip gerai sekasi tvarkytis su atliekomis.
Pirmasis dalykas, kurį pastebėjo žurnalistas, – švedai į atliekų perdirbimą žiūri šiek tiek kitaip. Tokie dideli atliekų perdirbimo skaičiai šalyje gaunami, nes atliekų deginimas šalyje suprantamas kaip perdirbimas.
Savas požiūris į perdirbimą
„Deginamos šiukšlės perdirbamos į energiją, todėl tai ir yra perdirbimas“, – žurnalistui tvirtino vienos šiluminės jėgainės atstovas.
Kitas dalykas, ką žurnalistas pastebėjo vizito šiluminėje jėgainėje metu, tarp deginamų šiukšlių – daugybė plastiko. Ar nedaroma gamtai didesnė žala deginant jį nei išmetant į sąvartynus? Žinoma, į sąvartynus patenkančios atliekos, kaip cheminiai valikliai, gali užteršti žemę ir gruntinius vandenius, tačiau ir deginant plastiką išsiskiria anglies dvideginis, prisidedantis prie šiltnamio efekto.
Atliekas energija paverčiančios jėgainės Švedijoje klesti. Jų šiuo metu yra 34. Švedams net neužtenka nuosavų šiukšlių, todėl šios yra importuojamos iš kitų valstybių, pavyzdžiui, iš Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Airijos. Per metus iš šiukšlių importo Švedija uždirba apie 86 mln. eurų.
Skaičiuojama, kad 2016 m. gamyklose buvo sudeginta 2,3 mln. tonų namų ūkių atliekų. O patirties šalis deginant šiukšles tikrai turi daug. Pirmoji atliekas energija paverčianti jėgainė pradėjo veikti dar 1904 m.
Skelbiama, kad sudeginus atliekas pelenai sudaro apie 15 proc. atliekų svorio. Iš pelenų atskiriami metalai, kurie vėliau perdirbami, o likusi nesudeganti atliekų dalis naudojama keliams tiesti. Tik apie 1 proc. pelenų keliauja į sąvartyną.
Vis dėlto gamtosaugos konsultacijų bendrovė „Enomia“ yra pastebėjusi, kad Švedija giriasi per drąsiai dėl atliekų perdirbimo, nes deginamos atliekos neturėtų būti priskirtos perdirbtoms atliekoms.
Daugiau išmetama dujų
Kol Švedija šildo namus degindama šiukšles, kai kurie gamtos apsaugos ekspertai kritikuoja šį šalies sprendimą. Pavyzdžiui, JAV Gamtos apsaugos agentūra teigia, kad deginant šiukšles elektrai gaminti į orą išmetama daugiau anglies dioksido nei elektrą gaminant iš anglies ar gamtinių dujų.
Australų žurnalistas pabandė apsilankyti ir vienoje plastiko perdirbimo gamykloje Švedijoje, norėdamas sužinoti, kiek iš tiesų plastiko perdirbama, o kiek surinkto plastiko sudeginama. Deja, vyras įsileistas nebuvo, tačiau jis paminėjo skandalą, kai paaiškėjo, kad ši gamykla iš tiesų perdirba vos mažiau nei 40 proc. viso į ją atkeliaujančio plastiko. Visa kita – sudeginama.
Švedija skaičiuoja, kad surenkama beveik 50 proc. panaudoto plastiko šalyje, tačiau šis skaičius neparodo, kiek jo iš tiesų yra perdirbama, o kiek sudeginama. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iš tiesų šalyje gali būti sudeginama net 90 proc. viso surinkto plastiko.
Taigi kas gamtai draugiškiau – deginti neperdirbamą plastiką ar mesti į sąvartynus? Čia vieningo atsakymo rasti nepavyks. Švedai tiki, kad deginamą plastiką galima vadinti perdirbamu plastiku, o kai kurie gamtos apsaugos atstovai sakys, kad plastikas ilgai neišskiria šiltnamio efektą keliančių dujų ramiai gulėdamas sąvartyne.
Abu variantai nėra geri
VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas Domantas Tracevičius įsitikinęs, kad deginamų šiukšlių ir plastiko nereikėtų laikyti perdirbamomis atliekomis.
„Šios atliekos negrįžta į apyvartą, todėl vadinti perdirbamomis atliekomis būtų neteisinga. Taip, gaunama šiluma, bet atsiranda anglies dvideginio išmetimas ir jei plastiko atliekos būtų grąžinamos vartoti po perdirbimo, tai net mažintų anglies dvideginio išmetimą, nes nereikėtų gaminti naujų“, – komentavo pašnekovas.
D. Tracevičius šiuo klausimu didžiausią atsakomybę mato krentančią ant gamintojų, kuriems yra leidžiama gaminti plastiko produktus, kurių negalima perdirbti.
„Tikrai yra galimybės gaminti plastiko gaminius, kurie yra labai lengvai perdirbami. Tai toks plastikas tikrai turėtų grįžti atgal į rinką“, – kalbėjo jis.
Pasak pašnekovo, idealiausia sistema būtų, jei išvis nebūtų leidžiama gaminti neperdirbamo plastiko, o visi panaudoti plastiko gaminiai būtų surenkami ir perdirbami.
„Jei turime neperdirbamo plastiko, tai tenka rinktis arba sąvartynus, arba deginimą. Čia labai naujo kažko neišrasi, bet, kaip ir minėjau, geriausia būtų, jei neperdirbamas plastikas išvis nebūtų tiekiamas į rinką, o tada savivaldybės turėtų užtikrinti, kad visas perdirbamas plastikas būtų surenkamas“, – šnekėjo D. Tracevičius.
Pasak jo, tiek deginimas, tiek plastiko išmetimas į sąvartynus yra blogas pasirinkimas, todėl reikėtų ne galvoti, kurį rinktis, o kaip sukurti sistemą, kad nereikėtų naudoti nei vieno iš šių variantų.