Vilnietė Simona Pobedinskienė užsiima kiek neįprasta veikla – gamina baldus bei žaislus vaikams iš senų rakandų. Tokia idėja moteriai kilo dar studijuojant, kai pirmiausia teko antram gyvenimui prikelti pirmąjį, nuomojamą būstą. „Mane visada kankino estetikos alkis, todėl, kai studijų metais su vyru išsinuomavome apleistą butuką senamiestyje, gavau pirmą postūmį kukliomis sąnaudomis atnaujinti gyvenamą erdvę.
Tada teko „iš numirusių“ prikelti ne tik keletą senų baldų, tačiau ir seną autentišką parketą bei po tapetais paslėptas dvivėres prancūziško stiliaus duris. Rezultatas nudžiugino ir, turbūt, paskatino toliau tikėti savo jėgomis“, – pasakojo perdirbinius vaikams kurianti Simona.
Tokios prabangos neturi net vaikų tėvai
Save tik dažytoja vadinanti Simona gamina ne tik vaikiškas virtuvėles, bet ir kitus vaikiškus baldus – komodas, spinteles, staliukus, atnaujina senus medinius žaislus. „Apskritai, vaikiška virtuvėlė, mano akimis, yra kiekvieno vaiko geidžiamiausių ir naudingiausių žaislų sąraše. Senos spintelės dėl savo įdomių ir įvairių gabaritų – ilgio, aukščio – yra tobula žaliava tokiam žaislui, nes suteikia pakankamai erdvės fantazijai. Tuo pačiu, tokios senos spintelės, yra kaip tik to reikiamo dydžio vaikų žaidimams ir pavydėtino tvirtumo – karkasus vadinu nesulaužomais.
Senos vintažinės spintelės suteikia galimybę vaikiškai virtuvėlei būti prabangia dėl natūralaus medžio lukšto bei dėl kadaise baldų projektuotojų kruopščiai apgalvotos ir išbaigtos formos. Juokiuosi, kad tokių virtuvės stalviršių, kokius turi mūsų vaikai – natūralus ąžuolo, riešuto, uosio lukštas – neturime net mes, jų mamos. Tvarus, apgalvotas žaislo dizainas taip pat padeda dar ilgesniam laikui pratęsti gaminio gyvavimo laiką“, – teigia kūrėja.
Svarsto apie verslą
Senus, dovanojamus baldus Simona aptinka skelbimų portaluose, „Facebook“ grupėse. Moteris tikina, kad vis dažniau žmonės patys pasiūlo, būna baldus net atveža į namus: „Kai kuriuos daiktus pasiūlo sandėliukų kraustytojai, kai kuriuos yra tekę rasti tiesiog besimėtančius.“
S. Pobedinskienė pasakoja, jog toks baldų perdirbimas ilgą laiką tikrai buvo vien hobis, tačiau šiuo metu savo veiklos kūrėja jau negalėtų pavadinti vien pomėgiu, dėl labai išaugusios gaminių paklausos: „Parduodu vidutiniškai vieną gaminį per savaitę, tenka sparčiai suktis. Savo darbą kaip dovaną artimiesiems vertinčiau itin kritiškai, todėl tokių dovanų nedovanoju, nebent tikrai žinočiau, jog žmogui mano kūrinys labai patinka.
Kitu atveju, sudėjus daug laiko ir dėmesio į savo darbą, rizikuočiau padovanoti ką nors, kas žmogui nereikalinga, bet paims, nes nemandagu atsisakyti. Kuo toliau, tuo labiau matau, kad darbų apimtys tik didėja, sandėliuke kaupiasi spintelių kalnai, tad imu rimtai galvoti apie galimas šio verslo kryptis.“
Kartais perdirbinius padovanoja
Virtuvėlių gaminimo procese vienas iš smagesnių momentų Simonai yra būtent apsikeitimas spintelėmis: „Jeigu į pagamintos virtuvėlės vietą žmogus man gali pasiūlyti mano naudojamo tipo spintelę, visada taikau gaminiui nuolaidą. Vėliau nuostabu stebėti, kaip ta spintelė virsta dar kitu gaminiu ir iškeliauja jau į dar kito žmogaus namus. Savotiški tvarūs ir bendruomeniški mainai. Neretai savo padarytus gaminius padovanoju ir įvairiose „Facebook“ grupėse.“
S. Pobedinskienė pasakoja, kad ilgiausiai užtrunkantis procesas – konkrečios idėjos perdirbamam daiktui sugalvojimas: „Kadangi iš kiekvieno gaminio stengiuosi išspausti geriausia, kas įmanoma, būtent ši dalis ir pareikalauja daugiausia laiko. Nuolat studijuoju naujausias baldų mados tendencijas, spalvas, investuoju į katalogus, stengiuosi skirti kasdien nors po keliolika minučių naujienų peržvelgimui.“
Kurdama Simona stengiasi rezultatu nustebinti ne tik kitus, bet ir save: „Žinau, kad jei to nepadarysiu, nebeturėsiu tikslo daugiau užsiimti šia veikla. Kai jau turiu konkrečią idėją, darbas vyksta išties greit. Nors techninė dalis – šveitimas, defektų tvarkymas – pareikalauja nemažai laiko, tačiau tai nesudėtinga, kai jau žinai, ką daryti. Žinoma, pats baldų naujinimas yra „purvinas darbas“ – daug dulkių, nešvaros, tačiau tas „prieš ir po“ kontrastas teikia didžiulį pasitenkinimą.“
Geriau dėvėtas nei naujas „greitas“
Nors perdirbimas ir antrinis daiktų panaudojimas Simonai labai artimas, tačiau pašnekovė tikina, jog didele ekologijos puoselėtoja savęs nelaiko: „Nesu išprotėjusi dėl ekologijos bei tvaraus naudojimo, nesu fanatikė. Tačiau pati vertinu tik kokybiškus, ilgaamžius daiktus, neapsipirkinėju greitosios mados parduotuvėse. Netikiu „pigus ir geras gaminys“ deriniu.
Prieš aštuonerius metus nusipirkau gerą, tuo metu labai brangų, pagal mano kišenę, odinį paltą – jį kiekvieną žiemą nešioju iki šiol ir dar nešiosiu tiek pat. Savo mylimą vintažinę odinę rankinę pirkau prieš šešerius metus – ji pasidėvėjo, laukia taisymo, tačiau sutvarkytą vėl nešiosiu dar daug metų. Neperku bižuterijos, turiu vos kelis gerus juvelyrinius papuošalus.
Visada sau primenu, kad geri daiktai visais laikais kainuodavo didelius pinigus, tiek rūbai, tiek baldai ar žaislai, ir žmonės negalėjo jų pirkti čia ir dabar, pilnomis saujomis – tad man natūralu, jog kelis metus jaučiuosi negalinti sau leisti nusipirkti norimo baldo ar rūbo, nes jie – tie gerieji – labai brangūs, o vienkartinių daiktų pirkimas man nepriimtinas. Didžioji dauguma mūsų namuose esančių daiktų yra pirkti iš antrų rankų – geri, kokybiški baldai, tekstilė, rūbai. Man geriau dėvėtas kokybiškas, gero gamintojo kūrinys, nei naujas, greitas produktas.“
Siūlytų uždrausti nesuyrančias sauskelnes
Paklausus, ar Simona pastebi kismą visuomenėje, tvaraus vartojimo atžvilgiu, kūrėja patikina, kad ekologijos ar atsakingo vartojimo idėjų neįmanoma nebepastebėti: „Atrodo, tos tvaraus naudojimo žinios ir idėjos visai čia pat. Tačiau užtenka nueiti į akropolius, kur būriai žmonių išeina nešini maišais iš greitosios mados parduotuvių ir supranti, kad niekas iš esmės nesikeičia.
Gali pasirodyti, kad esu labai nusiteikusi prieš greitąją madą – tikrai esu, manau, kad tai yra planetos vėžys. Kaip išlaikyti tą pusiausvyrą tarp paprasto gražaus ir savaime tvaraus gyvenimo, ir šiuolaikinės kasdienybės – nežinau. Tačiau nematau, jog šioje srityje kažkas reikšmingai keistųsi pasaulyje. Aš pradėčiau nuo nesuyrančių vienkartinių sauskelnių uždraudimo – būtų bent mažas žingsnis į priekį.“
Geriausias gyvenimas – su krapais darže
Paklausus Simonos, kaip, jos nuomone, galėtume tapti labiau draugiškais gamtai, moteris teigė, jog svarbiausia – sulėtinti kasdieninius tempus, tačiau ypatingo recepto tam ji neturi: „Gražus yra paprastas gyvenimas – su krapais darže, emaliuotais bliūdais ir vaikais vystykluose. Manau, reikia lėtinti tempus. Tačiau kaip – atsakyti negaliu.
Esame apsupti kasdienių lūkesčių, sėkmės vaizdinių, tai beveik visus įsuka į savotiškas žiurkių lenktynes, kai nebelieka laiko pagalvoti apie tai, kad pinigai nevalgomi, ir kas bus toliau – įkopus į sėkmės olimpą? Pastebėjau, kad tikrai tvariausią gyvenimą gyvena tie, nepasidavę ambicijoms, gebantys atsigręžti į tikrąjį save. Aš to dar nesugebu, bet, matyt, šito ir reikia sau ir kitiems palinkėti.“