Kasmet tokių, ne tik baltų, bet ir kitokių spalvų, su įvairiais užrašais ir be jų, marškinėlių visame pasaulyje nuperkama apie 2 milijardus. Šis kiekis reiškia, kad paprasti marškinėliai yra vienas labiausiai pasaulyje paplitusių drabužių, kuriuos nešioja kiekvieno žemyno gyventojai. Visgi, kur tokie įprasti marškinėliai dažniausiai yra pagaminami ir kokį poveikį aplinkai jų gamyba daro?
Nors drabužiai savo išvaizda, medžiagos savybėmis gali labai skirtis, tačiau dažniausiai savo gyvenimą, mūsų spintose esantys tipiniai marškinėliai, pradeda JAV, Kinijoje arba Indijoje – medvilnės ūkiuose. Tokiuose ūkiuose medvilnės sėklos yra pasėjamos, laistomos bei drėkinamos ir auginamos tol, kol augalas užaugina pūkuotus medvilnės kamuoliukus. Tuomet savaeigės mašinos, važiuodamos per tokius medvilnės laukus, atsargiai surenka derlių.
Surinktus medvilnės kamuoliukus, medvilnės valymo mašina atskiria nuo sėklų. Gauta medvilnė yra supresuojama į 225 kilogramus sveriančius ritinius. Beje, medvilnės augalams išaugti bei subrandinti medvilnės kamuoliukus reikia labai didelio kiekio vandens ir pesticidų. 2,7 tūkst. litrų – tiek vandens prireikia vieniems įprastiems marškinėliams pagaminti. Tiek vandens užtektų 30-iai vonių pripildyti.
Medvilnės ūkiuose naudojami ne tik pesticidai, bet ir insekticidai – pesticidai, skirti žalingiems vabzdžiams – jais naikinami augalų kenkėjai ir žmogaus bei gyvūnų parazitai. Tiek pesticidų, tiek insekticidų medvilnės ūkiuose yra sunaudojama bene daugiausiai pasaulyje. Šie chemikalai gali būti kancerogeniniai, pakenkti tokiuose ūkiuose dirbantiems žmonėms bei pakenkti šalia gyvenančioms ekosistemoms – gyvūnams.
Vis dėlto, kai kurie marškinėliai yra gaminami iš organinės medvilnės, kuriai užauginti nėra naudojami nei pesticidai, nei insekticidai, tačiau organiškai užaugintos medvilnės kiekis sudaro mažiau nei 1 proc. visos pasaulyje užauginamos medvilnės, kurios, beje, per metus yra pagaminama apie 22,7 milijonus tonų.
Dabar medvilnės dažnai nebepaliečia žmogaus ranka
Kuomet supresuotos medvilnės ritiniai palieka ūkius, tekstilės gamyklos juos iš ūkių gabena į verpimo vietas. Dažniausiai šios verpimo vietos yra Kinijoje arba Indijoje, kur aukštųjų technologijų mašinos apdirba atgabentą medvilnę – ją maišo, šukuoja, ištempia, o galiausiai, susuka į verpalų virves.
Tuomet šios gautos verpalų virvės yra siunčiamos į fabriką, kur milžiniškos mezgimo mašinos jas paverčia į šiurkščius pilkšvus medžiaginius „lakštus”. Gauta medžiaga yra apdirbama naudojant garus, karštį bei įvairius chemikalus tol, kol pavirsta švelnia ir visiškai balta medžiaga.
Tada gauta medvilnės medžiaga yra balinama balikliu arba dažoma sintetiniuose dažuose, kuriais yra dažoma apie 70 proc. tekstilės. Deja, kai kurie sintetiniai tekstilės dažai savo sudėtyje turi vėžį galinčių sukelti kadmio, švino, chromo ir gyvsidabrio komponentų. Kiti kenksmingi cheminiai junginiai gali tapti didelės taršos upėse bei jūrose priežastimi, pasklidę į vandenį kartu su nuotekomis iš gamyklų.
Šiuo metu technologijos yra taip pažengusios, jog kai kuriose pasaulio šalyse, visas medvilnės auginimo ir apdirbimo procesas vyksta be žmogaus rankos prisilietimo – viską atlieka mašinos. Tačiau viskas pasikeičia tuomet, kai apdirbtas audinys palieka verpimo gamyklas ir iškeliauja į siuvimo fabrikus, kurie dažniausiai yra Bangladeše, Kinijoje, Indijoje ar Turkijoje. Gautus medvilninius audinius paversti įprastais marškinėliais yra žmogaus užduotis, tai per daug sudėtingas darbas mašinai.
Drabužius mums siuva milijonai
Šis siuvimo procesas taip pat turi savų problemų. Pavyzdžiui, Bangladeše, kuris pranoksta Kiniją, kaip didžiausias marškinėlių eksportuotas pasaulyje, 4,5 milijono žmonių dirba „marškinėlių industrijoje”, tačiau dažniausiai šie žmonės susiduria su sunkiomis darbo sąlygomis ir mažu atlygiu.
Pasiūti marškinėliai iškeliauja laivais, traukiniais ir vilkikais į didesnes pajamas gaunančias šalis, kuriose yra parduodami. Šis marškinėlių gabenimo procesas palieka nemažą anglies dvideginio pėdsaką mūsų planetoje.
Verta paminėti, kad kai kurios valstybės, ypač išsiskiria Pietų Amerikos valstybės, pačios užsiaugina, apdirba ir pasiuva minėtuosius marškinėlius savo šalių viduje, taip išvengdamos didelių transportavimui reikalingų resursų panaudojimo. Tačiau bendrai drabužių pramonė ir jos produkcija sudaro apie 10 proc. visų anglies dvideginio emisijų pasaulyje. Deja, šis kiekis vis didėja.
Mados industrija – antra teršėja pasaulyje
Pigūs audiniai bei vartotojų pasiryžimas kuo daugiau juos pirkti, nuo 1994 metų iki 2014-ųjų išaugino globalią gamybą 400 proc., kuomet per metus globaliai yra pagaminama apie 80 milijardų įvairių audinių.
Galiausiai pagaminti ir žmonių įsigyti marškinėliai vartotojų namuose išgyvena bene intensyviausią savo gyvavimo etapą, resursų atžvilgiu. Jie yra skalbiami, gręžiami ir džiovinami. Pavyzdžiui, vidutiniškai vienas amerikietiškas namų ūkis per metus atlieka 400 drabužių skalbimų, kuriems išnaudojama apie 60 tūkst. litrų vandens.
Šis dramatiškas „drabužių vartojimo” pokytis, įvykęs per pastaruosius 20 metų, kurį išaugino didelės korporacijos bei „greitosios mados” tendencija, padarė labai didelę įtaką mūsų aplinkai, pakenkė medvilnės ūkininkų sveikatai bei išaugino kvestionuojamų žmogaus darbo praktikų problemą. Tai taip pat pavertė mados industriją antra pagal taršos kiekį teršėja pasaulyje, po naftos pramonės.
Tačiau yra alternatyvų, kuriomis galime pasinaudoti, pavyzdžiui, pabandykite apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse, pabandykite įsigyti drabužių, kurie yra pagaminti iš perdirbtos tekstilės arba panaudojant organinę medvilnę. Užuot išmetę atsibodusius drabužius, atiduokite juos labdaros organizacijoms, o sunešiotus drabužius panaudokite dar kartą kaip, pavyzdžiui, šluostes dulkėms namie.