Aprodydama savo vyšninių pomidorų gausų derlių, Vaida pasakoja, kad gamtinė žemdirbystė tai visa, kas natūraliausia. „Vyšniniai pomidorai yra pati natūraliausia rūšis, nes jie – patys tikriausi ir tik iš jų buvo išvestos visos kitos pomidorų veislės. Paragaukit“, – ragina pašnekovė.
Grįžo į senelių sodybą
Vilniaus Gedimino Technikos universitete Statybos fakultete Nekilnojamo turto vertinimo vadybos studijas baigusi Vaida, kaip pati tikina, nė dienos nedirbo pagal įgytą išsilavinimą: „Ši sodyba buvo mano senelių – jie iškeliavo, viskas atiteko mano tėvui ir dėdei. 20 metų čia niekas nebuvo daryta, o dabar man tėvas su dėde „uždegė žalią šviesą“ ir leido čia ūkininkauti, reikštis man kaip tik noriu.
Aš šioje sodyboje užaugau, aš – visiška kaimietė. Kai studijavau, važinėjau po pasaulį, savanoriavau – buvo dešimties metų pertrauka nuo kaimo. Tačiau man visada norėjosi čia grįžti ir gyventi kaime. Kokybiškas gyvenimas – tik gamtoje, kur turi savo maisto – taip buvau užauginta. Jaučiu, kad žemdirbystė mano kraujyje.“
Vaida sako, kad mokytis gamtinės žemdirbystės subtilybių kaip ir nebuvo iš ko – pati domėjosi, bandė, klydo ir kartodavo tai, kas pasisekdavo: „Kaip ūkininkauti, kad iš to būtų galima padaryti verslą – tokių žinių neradau. O man reikėjo veiklos, mano toks charakteris – turi būti plėtra, augimas, kad būtų galima kažką iš viso to mano ūkio padaryti.
Informacijos apie pačią gamtinę žemdirbystę irgi trūko – lietuviškai kažką surasti sunku. Daug ką išbandžiau, pritaikiau Dzūkijos dirvoms, pasidariau savo išvadas ir kaupiau žinias. Kartais, žinoma, nepasisekdavo, bet su pralaimėjimais susitaikiau – ir dabar, jei kas nesudygsta – susitaikau su praradimu ir dirbu toliau.“
Nereikalinga sėjomaina
Vaida pasakoja, kad saulė šiemet – ypač aktyvi. Liepos viduryje jau sėjamas antras derlius, nes pirmasis – jau iškeliavęs. Pašnekovė tikina, kad ten kur buvo krapai, jau sės kitus: „Gamtinė žemdirbystė tai tokia žemdirbystė, kuriai nereikalinga sėjomaina.
Gamtinėje žemdirbystėje derlius nebūna menkesnis. Viskas darže yra uždengiama biomase – žole, tomis pačiomis darže išaugusiomis piktžolėmis ar kitais augalais – kitaip tariant, mes mulčiuojame, visas daržo „dangalas“ vadinamas mulčiumi. Pievos žolė mulčiavimui turi būti „turtinga“ ir jos reikia daug – hektarui daržo uždengti reikia mažiausiai 5 hektarų pievos. Taip pat nenaudojame mėšlo.“
Tam, kad mulčias veiktų, Vaida pasakoja, kad turi būti drėgna – reikia palaistyti jį, žinoma, stebėti, kad drėgmės nebūtų per daug: „Taip pat laistome viską pelenais ir mumijumi. Viskas, daugiau nenaudojame nieko, jokių trąšų ar chemikalų, todėl daržovės ypatingai maistingos.“
Mumijus – kalnų plyšiuose susidarantis balzamas – kietos arba tąsios dervos, netaisyklingos formos gabalai, naudojami ir liaudies medicinoje. „Jame daug mineralų, aminorūgščių, sukurtų gamtos. O kai saulė jau kelinti metai tokia aktyvi, augalai nori kuo greičiau užaugti ir atiduoti derlių, tačiau jie nespėja „pasiimti“ mineralų – tam reikalingas mulčias ir mumijus“, – sako V. Tulabaitė.
Pelenais pašnekovė daržoves laisto taip – į 10-ies litrų laistytuvą įpila apie puslitrį pelenų: „Pelenai praturtina dirvožemį, patinka augalams“, – patikina žemdirbė.
Vaida mulčiuoja ir vaismedžius, gėles ir tikina, kad augalai bei dirva atsigauna. Taip pat pašnekovė pastebėjo, kad labiausiai mulčiavimo iš visų augalų nemėgsta svogūnai: „Jiems labiau patinka „nuogiems“ būti.“
Daržas turi priminti parką
Aprodžiusi pomidorus, paprikas, agurkus, žirnius, prieskonines žoleles, Vaida pritupia ir prie lietuvių daržuose gan neįprasto augalo – tomatilų. „Tomatilai – labai derlingas augalas, panašus į dumplaines ar pomidorus. Aš, matyt, juos bene pirmoji pradėjau pardavinėti. Juos galima ir į sriubas dėti. Beje, tomatilų pasisodinus vieną kartą – jų užteks visam gyvenimui“, – pasakoja „Vilkės ūkio“ šeimininkė.
Prieš sodinant naujus augalus, reikia viską apravėti, praskirti mulčių, įsodinti naują sėklą ar želdynuką ir leisti jam sudygti. „Sudygus palaukiame, kol naujasis augalas šiek tiek paaugs, o tada jį apklojame mulčiumi, bet pabrėžiu, kad mulčias lėtina dygimą, todėl tikrai nereiktų juo, prieš sudygstant augalui, piknaudžiauti“, – sako V. Tulabaitė.
Iš savo penkių nemažų daržų Vaida nieko neišneša – viską palieka sutrešti. Žemdirbė tikina, kad nereikia baimintis piktžolių daržuose – jos labai maistingos, išrautos bei paliktos darže – pagerina dirvą. Puiku, jei šalia daržo auga ir medžiai – tuomet jie rudeniop numeta savo lapus, kurie irdami dirvoje irgi ją praturtina.
„Džiaugiuosi, kad čia, šalia, auga beržai. Lapai – labai svarbu. Gamtinė žemdirbystė turi priminti parką – kuo daugiau lapų nukris darže, tuo mažiau augalus reiks laistyti pelenais. Augalams reikia medienos, dirva nuo jos pasimaitina“, – pasakoja Vaida.
Sulaukia savanorių ne tik iš Lietuvos
Savarankiškai sukauptas žinias Vaida nusprendė perduoti kitiems – pradėjo rengti gamtinės žemdirbystės mokymus. Moteris pasakoja, kad žmonių susidomėjimas priklauso tik nuo reklamos, ir ką joje jiems pažadėsi: „Man nesunku skirti laiko mokymui, bet man sunku atrasti laiko reklamoms, aprašymams, pasiruošimui – vasarą aš neturiu kada.
Tam, kad galėčiau pasidalinti savo patarimais, susikūriau ir „Youtube“ paskyrą – joje atsakau į labiausiai žmonių užduodamus klausimus. Žmonės man rašo nuolatos prašydami patarimų ir per „Facebook“ paskyrą, kartais atsakyti net pritrūksta laiko. Na, o į gamtinės žemdirbystės mokymus ūkininkams šiemet priėmiau 3 ūkininkus – supratau, kad didesnės grupelės ir nenoriu, nes vienas buvo visiškai „žalias“ ūkininkas, kiti labiau pažengę. Ateityje, reiktų išskirstyti mokinius į tam tikras grupes.“
Kasdien V. Tulabaitė savo daržuose pradeda darbuotis jau nuo 6 valandos ryto. Jai į pagalbą kartais kimba ir pasimokyti atvažiavę savanoriai: „Būna, kad tenka darbuotis ir vienai. Kartas nuo karto samdau žmones, kai reikia daugiau pagalbos. Atvyksta padėti ir savanoriai – jų būna gan nemažai.
Savanoriai tai žmonės, išsiilgę gamtos, norintys išmokti tokio ūkininkavimo subtilybių. Neseniai buvo mergina iš Anglijos – ji lietuvė, bet atvažiavo pas mane pasisemti žinių, nes nori grįžti į Lietuvą ir įkurti tokį savo ūkį. Turėjau savanorių ir iš Prancūzijos – jie man sakė, kad čia išmoko daugiausiai nei kitose aplankytose Europos šalyse. Buvo ir graikas atvažiavęs – jis tai neištvėrė, per daug jam darbo buvo – apsisuko ir išvažiavo.“
Labiau vertina didmiesčių gyventojai
Savo užaugintas daržoves Vaida pardavinėja didžiųjų miestų gyventojams – veža gėrybių krepšelius į Vilnių, Kauną ir aplinkinius miestus – Marijampolę, Druskininkus, Alytų. Į „Vilkės ūkio krepšelį“ kaskart patekti gali vis kitokios daržovės. „Įdedame ką turime, nes auginame visko daug. Jei sutarta krepšelio kaina 25 eurai – už tiek ir pridėsime gėrybių, pigiausias krepšelis – 15 eurų.
Aišku, pas mus šiek tiek brangiau, nes gamtinė žemdirbystė – vien tik rankų darbas. O ir daržovės išauga maistingesnė, geresnės – jų mažiau ir suvalgyti reikia, jos niekuo neapipurkštos, daugiau duoda mūsų organizmui nei iš jo atima. Džiaugiuosi, kad daugelis klientų tai supranta“, – patikino V. Tulabaitė.
Ūkininkė pasakoja, kad mažesniuose miestuose žmonės ne taip vertina jos užaugintas daržoves – atrodo, kad didmiesčių gyventojai labiau rūpinasi tuo, ką valgo: „Nors mažesnių miestų gyventojai ne visada turi savo daržą ir pajamos jiems leistų įsigyti mūsų krepšelius, tačiau provincijose žmonėms neįdomu. Vilniečiai, kauniečiai – aktyvesni, iš jų ir komplimentų daug sulaukiame. Beje, pradėjome bendradarbiauti ir su vienu Vilniaus restoranu.“
Ekologijos dabar reikia ne visiems
Paklausus, ką apie Vaidos išskirtinę žemdirbystę mano kaimynai, pašnekovė tik nusijuokė ir atsakė: „Savame krašte pranašu nebūsi. Nelabai jiems įdomu, ką čia darau, galbūt ir nelabai jie supranta. Net ir nebando atkartoti – jų daržai vis tiek „nuogi“. Mano ir giminaičiai ne visi supranta – aš jiems juk padovanočiau tų daržovių, bet jie geriau nueis ir į turgų nusipirks.“
Darbus darže V. Tulabaitė pradeda dar kovą, o užbaigia lapkritį. Ūkininkė pripažįsta, kad dirbti sunku, tačiau kitaip gyventi ji nenorėtų: „Man miesto nereikia, aš mėgstu vaikščioti basa, kvėpuoju švariu oru, užsiauginu pati sau maisto. <...>
Ekologijos, gamtos gyvenime reikia ne visiems, kiti būna jos net „baidosi“. Ekologija – normalus gyvenimo būdas, sveikai mąstančio žmogaus gyvenimo būdas, kuris stengiasi gyventi taip, kad sau nekenktų, o padėtų.
Šiuo metu ekologija besidominčiųjų yra tik būrelis, bet kuomet jis peraugs į didesnę grupę, kitaip gyventi ir daryti bus tiesiog nebepriimtina, tuomet pasikeis ir likusiųjų požiūris į aplinką, gamtą ir tą pačią ekologiją. Dabar, deja, dar yra atvirkščiai – visur chemija. Kadangi trąšų monopolis didelis ir garsiausiai kalbama tik apie trąšų naudą, požiūrį pakeisti yra sunku.“