„Bešiukšliu” miestu vadinamas Kamikatsu prieš 20 metų priėmė strategiją, kuri numatė, jog visos miesto atliekos turi būti pernaudojamos arba perdirbamos kiek tik įmanoma. Dabar miestas perdirba arba kitaip panaudoja apie 80 proc. čia susidarančių atliekų. Aplinkosaugos puoselėtojas, „Zero waste” filosofijos šalininkas ir VšĮ „Žiedinė ekonomika” įkūrėjas Domantas Tracevičius tikina, jog tokių miestų galėtų atsirasti ir Lietuvoje.
„Mano idėja – tai tvaresnės valstybės vystymasis. Tačiau tam, kad tai įvyktų, reiktų pradėti nuo valdžios, įstatymų. Pavyzdžiui, jog valstybė tiesiog atsisako teršiančių dalykų, tokių kaip neperdirbamos pakuotės, o skatina tvarias inovacijas – tokias kaip atsinaujinanti energetika, ir neleidžia susidaryti naujoms atliekoms”, – pristatydamas idėją pasakoja pašnekovas.
Neturime išteklių, bet galime juos susigrąžinti
Ne deginti atliekas, tačiau stengtis jas kuo labiau perdirbti, anot D. Tracevičiaus, yra kone pagrindinis būdas Lietuvai tapti tvaresne ir pažangesne valstybe. Aktyvesnis perdirbimo įmonių kūrimas sukurtų naujas darbo vietas, tuo pačiu sugrąžintų ir panaudotus resursus atgal į rinką: „Atliekų deginimas energijai išgauti nėra atsinaujinantis energijos šaltinis, tačiau darbo vietos, pats darbas – yra. Naujos sukurtos darbo vietos neštų kur kas didesnę pridėtinę vertę.
Jei nusprendžiame, jog Lietuvoje, ar tam tikrame mūsų mieste naudojame tik perdirbtas pakuotes, tuomet jų perdirbimas sukurs nuolatinę ir reikalingą darbo vietą. Vertėtų skatinti ir daiktų taisymą – taikyti PVM lengvatą elektronikos prietaisų, batų ar net dviračio taisymui, jog daiktai būtų kuo ilgiau naudojami, kuo ilgiau tarnautų ir nereiktų pirkti naujų. Juolab, kad Lietuva nėra turtinga pati ištekliais ir didžiąją dalį jų importuoja – kodėl gi jų nesusigrąžinus?”
Pateikė Nyderlandų 5 žingsnių pavyzdį
Pašnekovas pateikia ir Nyderlandų pavyzdį – ši šalis iki 2050-ųjų metų nusprendė tapti žiedinės ekonomikos valstybe – tam įgyvendinti ji pasitelks 5 punktus. „Pirmasis – bioekonomikos skatinimas – gaminti visą, ką galima iš augalų, nes tuomet tokius gaminius labai lengva sutvarkyti, nes jie tiesiog suyra. Kitas žingsnis – plastikas. Nyderlandai tikisi, kad iki 2050-ųjų metų visas plastikas turėtų būti arba perdirbamas, arba biologinis – kompostuojamas. Stengiamasi, kad naujas, vadinamasis „virgin” plastikas, gaminamas iš naftos, nebeatkeliautų į rinką.”
Dar vienas punktas – statybų sektorius, kurį Nyderlandai taip pat pasiryžę pakeisti. Pasak D. Tracevičiaus, norint taupyti resursus, planuojama, kaip būtų galima sukurti tokius pastatus, kuriuos panorėjus būtų galima tiesiog išardyti, o ne tiesiog nugriauti: „Pastatai turėtų tapti medžiagų bankais, kurias būtų galima vėl ir vėl panaudoti, o ne potencialiomis atliekomis, kurios tiesiog iškeliautų į sąvartyną. Jie būtų konstruojami kaip lego.”
Tauriųjų metalų išgavimas iš senų, nebenaudojamų ar nepataisomai sugedusių mobiliųjų telefonų ar kitų prietaisų, tai dar vienas žingsnis, kurį ryžtingai žengia Nyderlandai. Pašnekovas tikina, kad susigrąžinus tokias medžiagas jas būtų galima panaudoti net kuriant saulės elektrinių modulius ar vėjo jėgaines.
„Paskutinis punktas – kad buitinė technika ar baldai, kuriuos visi naudojame kasdien, būtų taip pat lengvai išardomi, o jų dalys ir juose esančios medžiagos panaudojamos dar kartą ar susigrąžinamos, kad jie turėtų kuo ilgesnę garantiją ir būtų taisomi. Prie šito jau juda ir Europos Sąjunga. Šiuo pavyzdžiu galėtų vadovautis ir Lietuva”, – tikina D. Tracevičius.
Reiktų vytis Estiją?
Anot pašnekovo, Lietuva tikrai galėtų žengti lygiai taip pat ryžtingai link žiedinės ekonomikos įtvirtinimo bei diegti „Zero waste” filosofiją, tačiau pirmiausia reiktų ištirti valstybės galimybes bei susidaryti planą. Iniciatyvą pirmosios turėtų prisiimti, pasak D. Tracevičiaus, Aplinkos, Ūkio bei Energetikos ministerijos.
„Pavyzdžiui, Estijos Aplinkos ministerijoje yra Žiedinės ekonomikos departamentas, tačiau pas mus dar tokio trūksta. Būtų galima net ir nuo tokio skyriaus įkūrimo pradėti”, – teigia pašnekovas.
Talentingų ir pokyčius gebančių kurti specialistų, anot A. Tracevičiaus, Lietuvoje tikrai yra – mūsų maža valstybė turi daug potencialo: „Mūsų universitetuose yra jaunų žmonių, kurie tikrai galėtų prisidėti prie permainų, jie jau dirba ir atlieka įvairius tyrimus, kurie galėtų prisidėti prie mūsų valstybės miestų tvarumo.”
Pavyzdžiu galime laikyti Alytų
Būtent savivaldybės gali tapti pagrindiniais „herojais” įgyvendinant „Zero waste” filosofijos pagrindus Lietuvoje. Pašnekovas tikina, kad savivaldybės mato, kiek ir kokių atliekų gyventojai sugeneruoja ir kaip būtų galima tvariau jas sutvarkyti.
„Savivaldybės gali suskaičiuoti, kiek ir kokių atliekų susidaro bei pasiūlyti, kaip būtų galima jas panaudoti dar kartą. Galbūt vienoje savivaldybėje susidaro išteklių, tokių kaip šiluma, perteklius, kurį būtų galima nukreipti į kokius nors šiltnamius, kuriuose būtų auginamos daržovės. Galbūt kitur susidaro daugiau metalo ar plastiko atraižų, nepanaudotų detalių, kurias būtų galima panaudoti, perdirbti.
Sukaupusios tokią informaciją savivaldybės galėtų ją pateikti investuotojams tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų valstybių, kurie norėtų dirbti perdirbimo ar kitose srityse. Būtent savivaldybės gali pradėti įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus – medžiagų ir išteklių susigrąžinimą į rinką”, – pasakoja D. Tracevičius.
Bene pagrindiniu ir pirmuoju darbu, kurį reiktų padaryti savivaldybėms, pašnekovas įvardijo atskirą atliekų surinkimą, kuris iškarto sumažintų atliekų patekimą į sąvartynus ir atliekų deginimo jėgaines: „Pavyzdžiui, Alytus jau pirmauja šioje srityje. Ir Alytuje, ir Druskininkuose žmonės atliekas rūšiuoja atskirai ir jiems rankos nenukrenta, ir sudėtinga nėra. Toks atskiras surinkimas ir rūšiavimas padeda ir atpiginti atliekų tvarkymo sistemą.”
Remdamasis ir kitų Europos valstybių pavyzdžiais, D. Tracevičius tikina, kad atskiras maisto atliekų ir antrinių žaliavų – popieriaus, plastiko, stiklo, metalo – surinkimas iš gyventojų yra pigesnė alternatyva nei vienos didelės mišrių komunalinių atliekų „krūvos” tvarkymas.
Vilniaus meras – neprogresyvus
Žengiant link tvaresnių miestų vizijos, pašnekovas išskyrė ir dar vieną Nyderlanduose įdiegtą pavyzdį – į pašto dėžutes gyventojams nėra metami jokie neadresuoti laiškai, reklamos ar lankstinukai, nebent ant pašto dėžučių yra nurodytas sutikimas gauti tokius leidinius: „Tokius draudimus lengvai galima įgyvendinti ir Lietuvoje – taip būtų sumažinamas popieriaus atliekų kiekis kiekvieno iš mūsų namuose.
Pavyzdžiui, vienam Amsterdamo gyventojui per metus sumažėjo net 30 kilogramų popieriaus atliekų, kurios dažnai net nebūna surūšiuojamos. Automatiškai tokių reklamų bei lankstinukų yra ir pagaminama mažiau, šiaip ar taip, pašto reklamos dalis nėra tokia svarbi.”
D. Tracevičius išskyrė ir dar vieną nišą tvariems pokyčiams – transportas mieste. Vilniečiai, anot pašnekovo, mieliau į viešąjį transportą persėstų tada, kai jis būtų nemokamas, o nemokamu jį galima padaryti ne iš gyventojų surinktų mokesčių, bet apmokestinus automobilių įvažiavimą į miesto senamiestį: „Remigijų Šimašių šioje srityje pavadinčiau kaip neprogresyvų merą.
Sukurta infrastruktūra, kai automobilį galima palikti aikštelėje ir toliau važiuoti viešuoju transportu, nėra veiksminga, ji tikrai nepersodins daugiau žmonių į autobusus. Apmokestinus įvažiavimą į miesto centrą būtų sumažintas ir teršalų, kietųjų dalelių kiekis ore, taip pat būtų surinkta ir lėšų viešajam transportui finansuoti.”
„Zero waste” kuria neribotas galimybes
Dar vienas aspektas, kurį išskyrė D. Tracevičius, daiktų nuoma, kai reikalingus daiktus galima nuomoti, tačiau ne įsigyti. Pavyzdžiui, biurui reikalingus stalus ar kėdes, net lempas, galima išsinuomoti, o šių daiktų nebenaudojant, vėl grąžinti paslaugos tiekėjui – taip šie daiktai netaptų atlieka, jei reikalinga – būtų sutaisyti bei grąžinti atgal į rinką. Anot pašnekovo, tokių pavyzdžių jau galima atrasti ir Lietuvos įmonių biuruose.
„Savivaldybės yra skatinamasis veikėjas, kuris gali padėti tokioms paslaugoms miestuose, regionuose atsirasti. Juk savivaldybės gali pačios kurti savas taisykles. Taip pat savivaldybės pačios gali padėti žiedinės ekonomikos verslams – išskirti patalpas ar pan. Sveikinčiau Alytų, nes jame bene pirmajame susikūrė daiktų mainų punktas, kur nebereikalingus daiktus, buitinę techniką, baldus galima palikti ir taip atiduoti juos tiems, kuriems jų reikia.
<...> Ateitis – „Zero waste” savivaldybės. Tokių yra ir Šiaurės Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, jose stengiamasi vartoti kuo mažiau, kuriasi tvarūs verslai. Galimybės yra neribotos.”
D. Tracevičius teigia, jog Lietuvos savivaldybėms ir pačiai valstybei judant tvarumo ir „Zero waste” bus kuriamos ne tik naujos darbo vietos, puoselėjama ir saugoma gamta, susigrąžinami reikalingi ištekliai, tačiau ir kuriama sveikesnė gyvenamoji aplinka.