Vaistažolių rinkimui svarbus ir oras, ir paros metas
Žolininkė ir biologė Jadvyga Balvočiūtė pabrėžia, jog pats svarbiausias žingsnis tiems, kurie šią vasarą vaistažolių nori prisirinkti patys – gerai jas išdžiovinti. „Svarbu, kad visos augalo dalys būtų lengvai nulaužiamos – trakšt ir nulūžta. Tuomet būtina užtikrinti, kad gerai išdžiovintos vaistažolės neturėtų galimybių prisigerti drėgmės – jas reikia laikyti sausoje patalpoje“, – pataria žolininkė.
Vis dėlto, ne kiekvienuose namuose galima rasti patalpą, atitinkančią vaistažolėms reikalingas sąlygas. Tokiu atveju J. Balvočiūtė siūlo pasirūpinti joms laikyti tinkamais indais.
„Jei namuose neturime sausos patalpos, vaistažoles geriausia laikyti stikliniame užsukamame inde arba užrišamame maišelyje, pro kuriuos negalėtų patekti drėgmė. Tiems, kas vaistažoles laiko pakabintas palėpėje, reikėtų žinoti, kad tokios sąlygos joms visiškai netinkamos. Sudžiuvusius augalus ten neretai užpuola pelėsis“, – perspėja pašnekovė.
Nusprendusiems rinkti vaistažoles būtina atsižvelgti ir į tai, koks tuo metu oras – jis ne visada tinkamas vaistažolių rinkimui. „Jokiu būdu negalima to daryti lietingą dieną. Augalus reikia skinti sausus, o lyjant lietui sauso augalo nerasi. Jeigu pasidžiausime šlapią vaistažolę, ji pajuoduos ir neišdžius. Rinkti vaistažolių lyjant lietui negalima“, – perspėja ji.
J. Balvočiūtė pastebi, jog kartais žmonės yra klaidinami etnologų posakių, jog vaistažoles reikia rinkti ryte, saulei tekant. „Taip galima surinkti tik labai nedidelius kiekius vaistažolių, joms reikalinga išskirtinė priežiūra. Didesni kiekiai renkami saulėkaitoje. Saulės gali ir nebūti – svarbiausia, kad būtų galima surinkti sausą žaliavą. Tarp kitko, po pietų augalas savyje turi mažiau vandens ir geriau apdžiūsta – tai tinkamiausios sąlygos vaistažolių rinkimui“, – teigia žolininkė.
O dabar susipažinkite su vaistažolėmis, kurios dažniausiai renkamos.
Randama: laukuose, pakelėse.
Poveikis. Ramunių užpilas gelbsti esant skausmingoms menstruacijoms, ramina sudirgintą skrandį, malšina skausmą. Verta pasitaupyti džiovintų vaistinės ramunės žiedų vėsesniems metų laikams – jos bus nepamainomos gydant peršalimą, skatinant prakaitavimą. Odos ligoms gydyti gali būti naudojami ir jų kompresai. Išoriškai naudojama artritų gydymui. Vaistinė ramunėlė varo tulžį, gali būti skiriama inkstų uždegimui gydyti.
Vartojimas. Mūsų sveikatai ypač naudingi šio augalo žiedai, kuriuos reikia sudžiovinti vengiant tiesioginių saulės spindulių. Jau po 3 dienų džiovinimo vietoje, kurioje netrūksta lengvo vėjelio, vaistinės ramunės žiedai tampa žaliai geltoni ir yra paruošti naudojimui.
Randama: laukuose, pakelėse.
Poveikis: geriama liepžiedžių arbata gydo daugelį ligų, ypač naudinga sergant peršalimo ir kvėpavimo ligomis, esant kosuliui, karščiavimui, mažina temperatūrą. Pasižymi priešuždegiminiu poveikiu, raminamai veikia nervų sistemą, malšina skausmą.
Vartojimas. Surinkti liepžiedžiai išdžiovinami nuo saulės spindulių apsaugotoje, bet gerai vėdinamoje vietoje. Užplikius vandeniu, gaunama malonaus skonio ir kvapo arbata. Liepų žiedus galima suberti į vonią – maudynės liepų žiedų vonioje malšina įtampą.
Randama: pakelėse, komposto krūvose, auginama gėlynuose.
Poveikis. Malšina skausmą ir atpalaiduoja spazmus. Medetkų žiedai gydo sunkiai gyjančias žaizdas, nudegimus, išbėrimus, egzemą, uždegimines ligas, stabdo kraujavimą, piktybinių auglių augimą, skatina tulžies sulčių ir šlapimo išsiskyrimą, mažina kraujospūdį.
Vartojimas: Kuo ryškesnės spalvos medetkų žiedai – tuo daugiau gydomųjų savybių jose esama. Žiedus geriausia skinti jų žydėjimo pradžioje kas 2–3 dienas, vėliau – kas 4–5 dienas. Nuskintus žiedus reikia išdžiovinti pastogėje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40–45 laipsnių temperatūroje. Užpylus verdančiu vandeniu, gaminamas nuoviras žaizdoms plauti, uždegiminėms ligoms gydyti verdama arbata.
Randama: sausose pievose, pakelėse, pamiškėse, grioviuose.
Poveikis. Kraujažolė naudojama kraujavimui stabdyti, kraujo krešumui didinti, kraujui valyti ir skausmui malšinti. Šio augalo žiedais, žolėmis ir lapais gydomos skrandžio ir žarnyno ligos. Kraujažolė tonizuoja ir ramina, valo susikaupusius šlakus ir toksinus iš plaučių, skrandžio, kepenų, inkstų, šlapimo pūslės. Vaistažolėje esantys azulenai padeda gydyti nudegimus ir piktybinius auglius, bronchinę astmą.
Vartojimas. Kraujažolių žiedus, žolę ir šaknis geriausia ruošti žydėjimo metu, saulėtą dieną. Tuomet augalai išskiria daugiausia eterinio aliejaus ir jų gydomoji galia yra didesnė. Peiliu nupjautas augalo viršūnes reikia išdžiovinti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje. Iš kraujažolių gaminama arbata, sėdimosios vonelės, nuoviru prausiama oda, minkštinama suskilinėjusi oda.
Randama: sausose, saulėtose vietose – pievose, retuose miškuose, šlaituose, pagrioviuose.
Poveikis. Gydo depresiją, stiprina saugumo jausmą, padeda nuo nemigos. Vartojama sergant inkstų uždegimu, akmenlige, reguliuoja medžiagų apykaitą, gydo kvėpavimo takų ligas. Skatina odos regeneraciją, todėl gali būti panaudojama ir išoriškai gydant žaizdas.
Vartojimas. Žydėjimo metu pjaunamos stiebų viršūnėlės su žiedais ir lapeliais. Žaliava džiovinama greitai, kad nepajuoduotų, pavėsyje, gerai vėdinamose patalpose ar džiovyklose, ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Išdžiuvusi jonažolė yra kartoko skonio, balzamo kvapo, gali būti verdamos arbatos, išoriniam naudojimui daromi nuovirai, užpylus žiedus saulėgrąžų aliejumi ir vis pamaišant tamsioje vietoje gaunamas jonažolių aliejus, tinkamas praguloms, žaizdoms, opoms gydyti.
Randama: pievose, pakelėse, daržuose, pagrioviuose.
Poveikis: gysločių arbata gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, viršutinių kvėpavimo takų infekcijas, augalo sėklos padeda nuo vidurių užkietėjimo. Gysločio lapai slopina uždegimus, gydo žaizdas, arbata stabdo vidinius ir išorinius kraujavimus.
Vartojimas: Nuskinti lapai iškart paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami perpučiamose pastogėse pavėsyje. Džiovinant lapai turi būti dažnai vartomi. Išdžiuvę lapai lengvai lūžta, yra žalios spalvos, susisukę spirale, turi silpną kvapą, kiek kartoki. Verdama lapų arbata, šviežių lapų kompresais dengiamos žaizdos, opos, pūliniai, trinami uodų įkandimai. Lapai gali būti dedami į kokteilius, sriubas, salotas.
Randama: drėgnose vietose, rūgščioje ir nemaistingoje žemėje – pušynuose, aukštapelkėse.
Poveikis. Padeda kenčiantiems nuo reumato, malšina skausmą ir spazmus. Džiovintų viršūnių nuovirai ir arbatos skatina šlapimo išsiskyrimą, prakaitavimą, gydo bronchitą bei kitas kvėpavimo ligas, padeda nuo galvos skausmo.
Vartojimas: Nupjaunamos ūglių viršūnės su prinokusiais vaisiais džiovinamos gerai vėdinamoje vietoje, saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Sudžiovintą augalą reikia suvartoti per 2 metus. Būdingas stiprus kvapas ir kartus skonis.
Randama: pakelėse, palaukėse, paupiuose.
Poveikis. Bitkrėslės žiedai sužadina apetitą, gerina virškinimą, gydo žarnyno, tulžies ir kepenų ligas. Padeda sergantiems bronchine astma, reumatu. Mažina sąnarių skausmą.
Vartojimas. Per žydėjimą pjaunami žiedai su trumpais žiedynkočiais. Žiedai paskleidžiami gerai vėdinamoje vietoje, pavėsyje. Bitkrėslių žiedų ir druskos vonelės malšina sąnarių skausmus.
Randama: molingose dirvose, pakelėse, miškuose.
Poveikis: gydo šlapimo sistemos organų ligas – šlapimo pūslės ir šlapimo takų uždegimus, šlapimo nelaikymą, inkstų uždegimą, inkstų vėžį. Vartojamas nuo plaukų slinkimo, išoriškai tinka žaizdoms gydyti. Nuoviras padeda sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis.
Vartojimas: pjaunami stiebai su šakelėmis, džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, kurios nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Išdžiuvęs dirvinis asiūklis yra šviesiai žalios spalvos, rūgštoko skonio ir vos jaučiamo silpno kvapo.
Randama: molingose dirvose, pagrioviuose, upių pakrantėse.
Poveikis: Šalpusnių arbata lengvina atsikosėjimą ir skatina prakaitavimą, gydo bronchitą, padeda sergant plaučių ligomis. Mažina plaukų slinkimą ir galvos odos niežėjimą. Džiovintų šalpusnių vonelė gelbsti tinstančias kojas.
Vartojimas: Kol dar nedėmėti, augalo lapai džiovinami pavėsyje. Išdžiuvę būna bekvapiai, kartaus ir gleivingo skonio. Naudojami salotose, sriubose.