Nori prie ežero – susimokėk: kaip elgtis pamačius tokį ženklą?

Vasaros metu poilsį gali apkartinti ne tik netikėtai subjuręs oras, bet ir kelyje išdygstantys įvairūs draudimai, skelbiantys apie privatų, neva mokamą priėjimą prie ežero ar privačius miškus, saugomus šunų. Dažnas prieš panašius ženklus sustoja ir apsisukęs išeina – tuo metu žinantys savo teises iš tokių ženklų gali tik pasijuokti. Aiškinamės, kokie „draudimai“ šią vasarą neturėtų jūsų sustabdyti.

Žvejų kelyje pasipainiojo juoką keliantis ženklas

Vieną vakarą Edgaras (redakcijai vardas žinomas) su pusbroliu nusprendė išvykti į žvejybą prie ežero Ukmergėje. „Toje vietoje buvome žvejoję ir anksčiau. Žinojom, kad ežeras išnuomotas Ukmergės medžiotojų ir žvejų draugijos. Atvažiavom į vietą, pasistatėm automobilį kiek tolėliau, kad nepažeistume jokių taisyklių, ir žygiuojam link mums žinomo liepto. Prieš akis išdygsta ženklas, kad lieptas mokamas – su pusbroliu nusijuokėme ir ėjome tolyn palei krantą“, – prisimena vyras.

Jis pastebėjo, jog teritorija gražiai prižiūrima: žolė nupjauta, viskas sutvarkyta, kiek tolėliau stovi pirtelė. „Pradėjome žvejoti, o už poros valandų už nugaros išgirstame atvažiuojantį automobilį. Sakau pusbroliui – dabar tai jau tikrai išvys arba lieps susimokėti. Išlipa vyriškis, apsidairo ir išvažiuoja. Nebuvo net priėjęs. Džiaugėmės ir žvejojome toliau“, – teigia jis.

Vyras tikina, kad po žvejybos kaip visada susirinko visus savo daiktus, šiukšles, o tada išvyko namo. „Ženklas prajuokino, tad sugalvojau pasidalinti su žvejais kolegomis vienoje „Facebook“ grupėje. Tačiau manau, jog kiti, nežinodami įstatymų, tokioje vietoje nežvejotų arba skambintų nurodytu numeriu, o atvažiavus tam vyriškiui tikriausiai ir sumokėtų“, – mano jis.

Pasidalintas įrašas apie galimai vykdomą neteisėtą mokesčių rinkliavą prie ežero vieniems kėlė juoką, kitiems – pasipiktinimą. Vienas iš komentatorių šioje situacijoje pastebėjo ne tik neigiamą pusę ir įžvelgė privalumų.

„Kartais blūdini, ieškai vietos, kur žvejoti, o čia paskambinai, paklausei, ar laisva – susitarei. Turim tokį vyruką Anykščių rajone, tą patį padaręs, bet malonu iš anksto paskambinti ir susitarti. Yra padaręs mūrinę vietą laužui, padeda glėbelį malkų, vieta švari, žolė nušienauta. Nustatyto mokesčio nėra – sako, kiek negaila, tiek palikit, tai pabūdami per naktį nuo žmogaus paliekam po 5 eurus“, – komentare rašė Donatas.

Norinčius žvejoti prie ežero įsileidžia už „simbolinį mokestį“

Susisiekus su sklypo prie ežero šeimininku ir paklausus, kiek tektų susimokėti už žvejybą prie liepto, jis aiškina, kad mokėti nereikia. „Kainų dar nesu nustatęs, jeigu norite žvejoti – pirmyn. Tiesiog reikia tvarkyti ir prižiūrėti aplinką, už tai paimu simbolinį mokestį. Susimokėti turėtų tie, kurie norėtų pabūti ilgesnį laiką, pasistatyti palapines, o vienai dienai pažvejoti galima ir be jokių mokesčių“, – teigia jis.

Anot šeimininko, norintys pailsėti ir stovyklauti gali su juo susisiekę rezervuotis iš anksto vietas prie ežero, o apie mokesčių rinkimą pradėjo galvoti tam, kad teritorijoje būtų paprasčiau palaikyti tvarką ir drausmę. Netoli ežero gyvenantis vyras prižiūri ir pakrantės apsaugos juosta vadinamą 5 metrų atstumu nuo ežero esantį pakrantės ruožą, tačiau tikina, kad lieptui supuvus ir sugriuvus, naujo tikrai nestatys.

„Visi gali palei krantą vaikščioti, jei nieko blogo nedaro. Žmonės atvažiuoja, pažvejoja ir išvažiuoja. Už pakrantę mokesčių nerenku. Kol nestovėjo ženklas, tai privažiuodavo visokių su automobiliais, „paišydavo saules“, gerdavo. Anksčiau čia dar gražiau viskas atrodė, o jeigu ką, visada galima važiuoti prie valdiško liepto ir tūsinti“, – aiškina vyras.

Pakrantės apsaugos juosta prieinama visiems, lieptas – nebūtinai

Vis dėlto, remiantis įstatymais, priėjimo prie ežero apribojimas yra negalimas ir netoleruotinas. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktas žemės savininkus įpareigoja leisti kitiems prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus, bendro naudojimo teritorijas.

Pakrantės juosta laikoma teritorija, prasidedanti nuo pakrantės šlaito, (jei jo nėra – nuo kranto linijos) ir besitęsianti 5-25 metrų atstumu sausumoje – ši teritorija turi būti visiems prieinama. Šis atstumas nustatomas pagal aplinkos ministro įsakymu patvirtintą paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašą.

Šioje juostoje galioja savos taisyklės, apibrėžtos Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose. Už poilsiaviečių įrengimą, autotransporto priemonių statymą ir laužų kūrenimą pakrantės juostos teritorijoje skiriama administracinė atsakomybė – pagal LR ATPK 55 straipsnį, pažeidus pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimą gaunamas įspėjimas arba gresia 28-144 eurų bauda piliečiams ir 86-289 eurų bauda pareigūnams.

O ar bet koks žmogus gali laisvai naudotis prie ežero esančiu lieptu? Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento Saugomų teritorijų strategijos skyriaus vedėjas Algirdas Klimavičius tikina, jog naudotis statiniu be jo savininko sutikimo negalima.

„Įstatymai gana aiškiai nustato sąlygą, kad prie vandens esančia žeme pasinaudoti praėjimui galima, tam nebūtina gauti žemės savininko sutikimo. Apie pasinaudojimą statiniais nieko specialaus įstatymuose nėra pasakyta. Vadinasi, taikomas Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse nustatytas principinis nuosavybės teisių gynimas, kad nuosavybės objektus valdo ir naudoja jų savininkas“, – aiškina A. Klimavičius.

Laisvai lankytis galima visų nuosavybės formų miškuose

Molėtų rajone viename kelyje palei mišką praeivius pasitinka ženklas, skelbiantis apie privačios valdos pradžią ir perspėjantis, kad teritoriją saugo šuo. Ženklą nufotografavęs DELFI skaitytojas Arvydas kreipėsi į redakciją svarstydamas, ar šiuo atveju gali patekti į už ženklo esančią miško dalį, ar ne, o taip pat sunerimo ir dėl įspėjimo apie šunis.

Paskambinus telefono numerio, nurodyto ant privačią valdą žyminčio ženklo, savininkui, paaiškėjo, kad pasivaikščioti už ženklo esančiu mišku niekam jis nenori drausti, o šunų einantiems pro šalį taip pat nereikėtų bijoti.

„Ženklą pakabinau tik dėl bendros orientacijos, kad žmonės žinotų, kad gyvenu šioje vietoje ir kur yra mano valda, o kur – valdiška žemė. Miškas yra privatus, tačiau jame gali vaikščioti visi norintys. O mano šuniukas jau žuvęs yra, tai likau vienas gyventi vienkiemyje. Buvo smagu su draugu vaikščioti, nepiktybiškas buvo, tik namus saugojo“, – paaiškina vyras.

Tuo metu Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas Zbignev Glazko nuramina, kad fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis visų nuosavybės formų (tiek privačiuose, tiek valstybiniuose) miškuose. Lankymosi miške taisyklėse numatomos išimtys – rezervatų ir specialios paskirties objektų (pasienio zona, kariniai objektai ir kt.) miškai ir miškai, kuriuose lankymąsi riboja kiti teisės aktai.

Pagal Lankymosi miške taisykles, apsistoti poilsiui miškuose galima tik įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose – poilsiavietėse, atokvėpio vietose, stovyklavietėse, kempinguose, kituose rekreacinės paskirties inžineriniuose statiniuose.

Grybauti, rinkti vaisius, vaistažoles ir vaistinę žaliavą galima visuose Lietuvos Respublikos miškuose, išskyrus rezervatų miškus. Besilankantys miške pasiruošti kurą laužavietėms gali tik pasirinkdami šakų ir žabų.

Statyti transporto priemones miškuose galima tik tam skirtose transporto priemonių stovėjimo aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinus galimybę keliu pravažiuoti kitoms transporto priemonėms. Statant transporto priemonę kelio pakraštyje, vengti užvažiuoti ant samanų, kerpių, uogienojų.

Lankymosi miške taisyklėse draudžiama paleisti miške šunį be antsnukio. Antsnukis nebūtinas, kai šuo vedamas už pavadėlio.