Kova tęsiasi jau 5 metus: kenčia sodininkės derlius ir laikas
Sodininkei Laimai Urbonienei iš Klaipėdos jau seniai nusviro rankos – 5-erius metus savo derliumi ji turi dalintis su besočiais kenkėjais, kurių neįmanoma sustabdyti. „Neįsivaizduojate, koks siaubas tie šliužai. Naikink nenaikinęs – kasmet jų vis daugėja. Šiemet jie užpuolė anksčiau, gegužės mėnesį. Kiekvieną vakarą suaktyvėja apie pusę dešimtos ir yra neįveikiami“, – skundžiasi moteris.
Sodu moteris rūpinasi jau 28 metus, tačiau niekada neteko susidurti su tiek daug žalos pridarančiais kenkėjais. Anksčiau ji susidūrė su kurmiais ir žalčiais, tačiau šių pavyko atsikratyti, o šliužų – niekaip.
„Barstėme ir druską – jie pradeda tyžti ir leisti gleives, tačiau prie druskos paveiktų šliužų susirenka kita armija ir jie ėda vienas kitą tarsi kokie kanibalai. Patys matėm, kaip prie druskos prisiėdusio šliužo atšliaužė 3-4 kiti ir pradėjo jį ėsti“, – baisisi sodininkė.
L. Urbonienė tikina išbandžiusi visus rekomenduojamus šliužų naikinimo būdus – barstė moliuskocidų grūdeliais, tačiau per kitą lietų drėgmę mėgstantys kenkėjai ir vėl sugrįžo, negana to, priemonė sodininkei atrodo brangi. Susidūrusiems su šiais kenkėjais siūloma pabarstyti kiaušinių lukštų, tačiau moteris teigia, jog tai irgi beprasmiška.
L. Urbonienė kiekvieną savaitgalio vakarą praleidžia sode rinkdama šliužus. Tai ji vadina „ėjimu į medžioklę“. Moteris suskaičiuoja, jog nuo gegužės mėnesio jau spėjo surinkti 4 pilnus 2 litrų talpos indus.
„Dėl šių kenkėjų nukenčia ne tik derlius. Labiausiai gaila laiko, kurį iššvaistau kiekvieną savaitgalį rinkdama juos nuo lapų. Negana to, šliužai labai šlykštūs ir kiek juos berinkčiau, atrodo, kad jų tik daugėja. Atrodo, praeini, surenki, bet vėl kažkur iš po lapų jų atsiranda. Nereaguoja jie į jokią chemiją“, – aiškina moteris.
Šliužai sparčiai dauginasi, o klimatas jiems darosi vis palankesnis
2016 m. Lietuvos entomologų draugija paskelbė akciją „Metų šliužas“, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti šio invazinio kenkėjo išplitimo mastą. Surinkta informacija buvo perduota LR aplinkos ministerijai tam, kad būtų parengtas planas šios rūšies išnaikinimui.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros docentė dr. Grita Skujienė tikina, jog dar iki paskelbiant akciją buvo žinoma, kad Arion lusitanicus buvo aptiktas 2008 m. Kaune, 2012 m. Vilniuje, 2013 m. Trakuose, o 2015 m. vasarą šie šliužai atsirado Panevėžyje ir Marijampolėje. Dar buvo nepatvirtintos radvietės Vilniuje, Šakių rajone, Kazlų rūdoje ir Prienuose.
O kokiu mastu mūsų šalyje jų aptinkama šiandien? Iš pradžių šie šliužai telkiasi lokaliai – pavyzdžiui, viename sode žmogus atsiveža kokį naują augalą su vazonėliu ar su žemėmis, kuriose būna 10 kiaušinėlių.
„Sakykime, pirmais metais išgyvena 2 šliužai, kurių žmogus nepastebi, bet kiekvienas jų padeda po 200-400 kiaušinių. Antrais metais sode jau šliaužioja pavieniai šliužai, kurių žmogus irgi gali nepastebėti. Įprastai išgyvena bent pusė šliužų iš padėtų kiaušinėlių, todėl jei jų yra apie 400 ir kiekvienas iš jų padės dar po 200-400 kiaušinių, trečiais metais žmonės skųsis, kad šliužai apsėdo – juk jei išgyvena bent pusė, tai jūsų sode jau yra apie 80 tūkst. šliužų“, – aiškina G. Skujienė.
Anot mokslininkės, į mūsų šalį šiuos kenkėjus atviliojo šiluma, drėgmė, mažas saulėtumas, per mažos investicijos kovai, o tuo pačiu ir pernelyg vėlyva kova. G. Skujienės prognozės šliužų pasiskirstymui mūsų šalyje taip pat nėra džiuginančios – jos teigimu, klimato sąlygos Lietuvoje jiems darosi vis geresnės. 2016-2017 m. žiema buvo pakankamai šilta, o ši drėgna vasara ypač palanki invaziniams šliužams jiems plisti.
G. Skujienė patvirtina, jog ateityje šių šliužų pamatysime vis daugiau dėl jiems vis palankesnio klimato, žmonių nepastabumo ir „gerumo“, kuomet jie surinktus šliužus išleidžia kur nors už savo daržo ribų.
„Net jei žmonės savo darže ir naikins šliužus, nieko nepavyks, jei kaimyno sodas apleistas arba jei jau jų pilna už daržo tvoros. Nepavyks jų išnaikinti, jei jie pagal kokį kanaliuką ar upelį jau pasklido į natūralius biotopus – valstybinę žemę, kur su jais niekaip nekovojama“, – teigia mokslininkė.
Sustabdyti plitimą nelengva: vienos priemonės neužteks
G. Skujienė dalinasi patarimais, kaip sustabdyti invazinių šliužų plitimą. Tiesa, vienos priemonės taikymo tikrai neužteks – norint išnaikinti šliužus teks įdėti daugiau pastangų.
1. Gaudyti ir sunaikinti kiekvieną, kurį pamatėte. Vieni šliužus sušaldo kameroje, kiti išmaudo muile, kokiame tirpiklyje ar tepale, kiti tiesiog sūdo, ant iešmų veria – kas kaip išmano, taip žudo, netgi karpo.
2. Jei jau jų pastebėjote, tai kiekvieną dieną atidžiai apieškokite įvairias ,,slėptuves“: pasikniskite komposto krūvose, apžiūrėkite šabakštynus, pakelkite ir iš apačios apžiūrėkite numėtytus pagalius ir lentas, šiukšles. Šiose vietose reikia ieškoti šliužų ir jų kiaušinių – tai tokie balti rutuliukai krūvelėmis (kaip raudoni lašišų ikrai, bet nepermatomi ir balti). Juos sunaikinkite.
3. Galima padėlioti įvairias gaudykles – pvz., pavėsyje po krūmais į nupjautą butelį įpilti parūgusio alaus, pridėti parūgusių bulvių ar bet kokių bent kiek per ilgai palaikytų vaišių nuo savo stalo. Svarbu nepamiršti ateiti, apžiūrėjus surinkti ir sunaikinti ,,puotautojus“.
4. Pradėti cheminę kovą – nusipirkti moliuskocidų, pvz., „Sluxx“, „Ferromol“ ir kitų. Jų padėti mėgstamiausiose šliužų vietose, specialiose dėžutėse, kad kiti gyvūnėliai nesurytų. Prisiriję granulių šliužai žūva, tačiau negalima pamiršti, jog jie dažnai jau būna padėję kiaušinius.
5. Tą derliaus dalį, kurią norite išsaugoti, aptverkite cinkuotos skardos lakštais su 45 laipsnių užlenkimu į šliužų pusę. Visus pastebėtus šliužus kas dieną sunaikinkite. Taip, aptvarais ir nuolatine kova, norvegai saugoja savo braškes.