Mūsų redakcija nėra tokia kategoriška, nes toks požiūris yra klaidingas ir labai supaprastina situaciją. Tačiau tiesa ta, kad tuo metu, kai pasaulio ekonomikos guru, kuriuos su malonumu citavo ir didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos, gąsdino, jog doleris žlugs, euro zona iširs ar bus devalvuotas Latvijos latas, būtent mūsų žurnalo redakcija kategoriškai teigė, kad visa tai – pezalai ir viskas bus atvirkščiai: doleris išliks, latas nebus devalvuotas, o euro zona didės.
Be jokios abejonės, vadinamiesiems tuštukams sunku suvokti, kad tai, jog sukūrei gerą ekonomikos teoriją ir už ją net gavai Nobelio premiją, dar nereiškia, kad gali neklysdamas komentuoti pasaulyje vykstančius procesus. Nes gyvenime labai dažnai ekonomikos ateitį ir sprendimus lemia ne tam tikro ekonominio modelio pritaikymas ar suvokimas, o platus ne tik ekonominių, bet ir politinių bei geopolitinių veiksnių spektras. Todėl netiksliai sudėliojus tam tikras prielaidas ar nuvertinus tam tikrus veiksnius labai lengva suklysti.
Bet esmė net ne ta, kad dažnai klystama, o ta, kad niekas nebijo klysti. Tik patys solidžiausi leidiniai pasaulyje visų pirma kreipia dėmesį ne į tai, kas sako, o į tai, kas sakoma ir ar prognozuotojo įžvalgos sutampa su redakcijos analize. Deja, dažniausiai redakcijos net neturi savo analizės, todėl kritiškai vertinti vieno ar kito guru pareiškimą net nėra pajėgios. Tad bevelija nepastebėti, kad jų cituojamas guru ką tik kelis kartus nusišnekėjo. Nes jei pastebėsi, kaip dažnai jų prognozės būna klaidingos, teks analizuoti, o tai kainuoja.
Tokiai analizei reikia laiko ir pastangų. Atrodo, labai lengva parašyti frazę „Latas tikrai nebus devalvuotas“ arba „Graikija tikrai neišstos iš euro zonos“. Tačiau iš tiesų prieš rašant šiuos kelis žodžius mažiausiai porą dienų renkama informacija, tada ekonominę situaciją ji įvelka į politinį tam tikros valstybės ir geopolitinį regiono kontekstą – tai leidžia suvokti, koks scenarijus realiausias. Tačiau juk tai taip nuobodu ir vargina... Todėl nereikia stebėtis, kad leidiniai, besiorientuojantys į informacijos srautą ir savo solidumą grindžiantys ne tuo, kad jų įžvalgos pasitvirtina, linkę cituoti būtent tuos, kurių titulai skamba įspūdingai ir kurių prognozės gąsdina, šokiruoja bei stebina. Tai yra atlieka visą reikiamą darbą tam, kad emocijomis užpildytų tuštukų smegenis. Iš to išlošia beveik visi: tiek žiniasklaida, nes pritraukia dėmesio, tiek į viešumą besiveržiantys guru, tiek finansų centrai, kurie yra didysis šios informacinės veiklos šešėlis. Juk 98 proc. ekonominės informacijos, skleidžiamos į viešumą, ne skirta visuomenei informuoti, o visų pirma turi tikslą reklamuoti tą, kuris ją skleidžia (nesvarbu, ar tai būtų asmuo, ar bendrovė), ir daryti įtaką rinkos elgesiui. Tikriausiai visiems akivaizdu, kad, pasauliniu lygmeniu pavykus pakoreguoti investuotojų nuotaikas, kas nors tikrai gali iš to uždirbti. Taigi, gąsdinimas tuo, kas gali įvykti po 100 metų, bet tikrai neturėtų įvykti artimiausiu metu, gali padėti trumpuoju laikotarpiu uždirbti iš tų, kurie pasiduoda baimei.
Į eurą sudužo visa ekonomistų armada
Euras – labai svarbus ne tik ekonominis, bet ir geopolitinis projektas. Todėl mūsų redakcija buvo įsitikinusi, kad euro zona atsilaikys, ypač krizės sąlygomis. Tačiau daugybė priežasčių žinomus ekonomistus vertė dalytis labai kategoriškomis prognozėmis, todėl nusprendėme sudaryti simbolinį labiausiai prašovusių ekonomistų penketuką.
Penktoje vietoje – Harvardo universiteto ekonomikos dėstytojas ir JAV Nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro prezidentas Martinas Feldsteinas. Šis ekonomistas, 2010-aisiais aukštintas dėl 1998 m. padaryto spėjimo, kad euras taps ekonomine našta, 2011 m. teigė, kad euras išgyvens, bet per metus dėl ekonominio nuosmukio Graikija paliks šios valiutos zoną. Prabėgus keliems mėnesiams po šio spėjimo, M. Feldsteinas šiek tiek pakeitė savo nuomonę, bet ne apie Graikiją. Tuo metu jis rašė, kad „euro eksperimentas žlugo“. Nė vienas jo spėjimas nepasitvirtino: į euro zoną jungiasi naujos valstybės, finansų rinkos atsikuria, o Graikija ir toliau gyvena su euru.
Bet neatrodo, kad blogos prognozės M. Feldsteinui trukdo: nors ir nebuvo tikėto lietaus, jis europiečius vis dar ragina nešiotis skėčius. Dabar jis sako, kad nors Europos Sąjungoje (ES) fiksuojamas ekonomikos pakilimas, jis nėra toks, kokio tikėjosi valstybių viršūnės, tad siekiant sustiprinti eurą reikės įdėti daugiau jėgų. Savo naujausią straipsnį jis baigia tokiu sakiniu: „Politikai JAV ir visame pasaulyje turėtų pripažinti konkurencingesnio euro svarbą Europos ateičiai.“ Taigi ekonomistas, kaip įprasta visiems guru, savo pasirodymą pradėjo kategorišku teiginiu, o baigė aptakiu pamoralizavimu.
Jei kam nors įdomios mūsų redakcijos įžvalgos, turime pasakyti, kad prasidėjus krizei labai paaštrėjo įvaizdinė kova tarp dolerio ir euro, todėl iš JAV ekonomistų (tikriausiai visiškai atsitiktinai) skriejo apokaliptiškiausios prognozės euro atžvilgiu. Žinoma, negalima teigti, kad visi ekonomistai veikė tik įsitraukę į kovą tarp galingiausių pasaulio valiutų. Dalis jų tikrai galėjo turėti interesų, susijusių su įtakos finansų rinkai darymu. Juk pagrindiniai finansų centrai yra Londone ir Niujorke – iš šių miestų ir skambėjo daugiausia pareiškimų.
Ketvirtą vietą skyrėme Didžiojoje Britanijoje įsikūrusiam Ekonomikos ir verslo tyrimų centrui (Center for Economics and Business Research, CEBR). Prieš dvejus metus jis paskelbė, kad euras žlugs 2012-aisiais ir tais pačiais metais Graikija bei Italija paliks euro zoną. Įdomu tai, kad po šių dviejų gėdingai netikslių prognozių CEBR vis dar sako, kad jų spėjimai visada pasitvirtina tarptautiniu, nacionaliniu ir net įmonės lygmeniu, o Didžiojoje Britanijoje jie yra įtraukti į geriausių ekonomistų komandų grupes, laimi apdovanojimus ir patenka į garsiausių dienraščių antraštes. Kiek žinome, tik keli leidiniai pačioje Didžiojoje Britanijoje į šias prognozes pažiūrėjo kritiškai, o dauguma jų (atsižvelgiant į tai, kad ir svarui buvo riesta) džiugino britus Vokietijos ir Prancūzijos projekto nesėkme.
Trečią vietą skyrėme milijardieriui investuotojui George’ui Sorosui, nes jis taip pat suklydo, bet tai padarė išmintingiau, nes nepateikė tikslių datų. 2010 m. vokiečių leidiniui „Die Zeit“ jis pasakė, kad euras ir Europos projektas tikrai žlugs, o Berlyno politika destabilizuos visą Europą. Sunku pasakyti, kokių tikslų žinomas investuotojas siekė šiuo pareiškimu, tačiau bent kol kas būtent Vokietijos veiksmai, kurie, be jokios abejonės, vertė priimti nelabai malonius sprendimus, tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios euro zona šiandien yra gerokai stipresnė. Todėl gali būti, kad euras ir Europos projektas, kaip teigė G. Sorosas, iš tiesų žlugs, tačiau ne artimiausiu metu.
Beje, šiuo metu N. Roubini kur kas atsargesnis. Paklaustas apie 2014 m. ekonomiką, jis kukliai atsakė, kad tam tikros rinkos išlaikys savo trapumą, todėl galima sakyti, kad pamoka išmokta. To pasakyti negalima apie šių metų neišsipildžiusių prognozių prizininką Paulą Krugmaną. Buvo manoma, kad šis Prinstono universiteto profesorius intelektualiai neįveikiamas, bet jis nukrito iš mokslininkų olimpo ir jau kelerius metus negali ten grįžti. Jis rašė, kad griežto taupymo politika Europoje neveiks ir euras tikrai žlugs. Pastarąją mintį išsakė 11 kartų tarp 2010 ir 2012 metų. Jo vėliausiai – 2013 m. – išsakyta klaidinga mintis buvo susijusi su Kipru, esą ši šalis per kelias dienas bus paprašyta palikti euro zoną.
Pirma vieta P. Krugmanui atitenka dėl to, kad 2009 m. jis vis dar garsiai šventė Europos ekonominį pakilimą, nors daugelis pasaulio ekonomistų kalbėjo apie vykstančią krizę. Tikriausiai dėl to P. Krugmanas norėjo užimti pirmą vietą pranašaudamas euro griūtį ir drąsiai bei griežtai kalbėjo apie tai, kad žlugs Europos žemynas. Angelos Merkel griežtos ekonomikos politiką jis išvadino kvailyste, nes, anot jo, Graikijai reikėjo ne taupymo režimo, bet piniginių injekcijų. Vokietijos kanclerė iš jo sulaukė tokių epitetų kaip bloga Europos ir pasaulio pilietė.
Detaliau šia tema rašome šio numerio temoje „Pasaulinis ekonomikos karas – senas Rusijos koziris“, o šiose įžvalgose tenorime priminti, kad pastangos daryti įtaką finansų rinkai ir visuomenės elgesiui per informacinį lauką, kuris labai paklausus įvairaus kalibro fobijomis, yra nesibaigiantis procesas. Todėl vertinant euro ateitį reikia vadovautis labai aiškiu suvokimu – šis projektas gali žlugti tik tuo atveju, jei žlugs vieningos Europos idėja. Taigi šiandien teigiame tą patį, ką teigėme per krizę – nepaisant įtampos ar nesklandumų, euras pasmerktas išlikti.
O jei vertiname JAV dolerio perspektyvas, reikia atsakyti į klausimą, kas lauktų Kinijos, jei staiga didžiausią jos eksporto rinką ištiktų apokalipsė ir Kinijos valdomi trilijardai JAV dolerių labai smarkiai nuvertėtų. Mąstantis žmogus turėtų suvokti, kad Kinijai JAV griūtis šiandien nėra naudinga, jai naudinga transformacija perimant įtaką finansų ir valiutų rinkai, o tai užtruks da ne vienus metus, todėl apie dolerio žlugimą artimiausiu metu gali kalbėti tik pasakų tuštukams sekėjai.
MIŠIOS EURUI BAIGĖSI, PRASIDEDA MIŠIOS DOLERIUI
Šiais metais Europą krestelėjo amerikiečių teisininko, ekonomisto, investicijų specialisto ir laikraščio „The New York Times“ komentuotojo Jameso G. Rickardso knyga „The Death of Money“ (liet. „Pinigų mirtis“), kurioje jis pranašauja pasaulio įvykius 2015 metais. Taigi, pradėkime drebėti. Knygoje jis paskelbė dvi svarbiausias idėjas: artimoje ateityje valiutų sistema žlugs, o Rusijos ir Kinijos noras atsikratyti JAV dolerio, kaip atsarginės valiutos, yra naujos neišvengiamos krizės ankstyva stadija.
Kaip vieną esminių teiginių, paremiančių prognozes, jis pateikia Rusijos prezidento Vladimiro Putino viltį, kad Eurazijos ekonominė zona, įtraukianti Rytų Europą, Centrinę Aziją ir Rusiją, kaip atsarginę valiutą galėtų naudoti rublį (šioje vietoje galima ir nusijuokti). Knygoje jis taip pat aprašė dolerio griūtį – teigia, kad jau mato, kaip greitai pildosi jo pranašystės. „Įvykių tempas daug greitesnis, nei aš tikėjausi, todėl kai kurie katastrofiniai padariniai atkeliaus greičiau, nei rašiau“, – viename interviu teigė J.G. Rickardsas. Tiesa, jeigu nuspręsite tikėti šio autoriaus žodžiais, paguodžiamąjį skyrių jis dedikavo ir Europai. Anot jo, Europa tvarkosi labai gerai ir pasauliniuose rezervuose euras aplenks dolerį.
Atrodo, kad JAV dolerį laidoti ir vėl madinga. Daugybė ekonomistų, rašytojų ir milijardierių, tikriausiai bijodami likti nepastebėti, nusigręžė nuo Europos ekonomikos ir visas jėgas sutelkė tam, kad aprašytų JAV ekonomikos apokalipsę. Garsus šveicarų ekonomistas ir investuotojas Marcas Faberis paskelbė, kad yra susirūpinęs JAV ekonomikos ateitimi, nes labai greitai JAV patirs masinį turto naikinimą, o gerai gyvenantys žmonės praras apie 50 proc. savo turto. Investicijų bendrovės „Euro Pacific Capital“ generalinis direktorius Peteris Schiffas teigia, kad 2008 m. rinkos griūtis nebuvo tikra krizė ir kad tikrasis nuosmukis tik artinasi. Jis taip pat pranašauja, kad greitai Trojos uncija aukso kainuos 5 000 JAV dolerių. Bet ties tuo nesustoja. Kalbėdamas apie vidutinį amerikietį praneša, kad valstybė neturės iš ko mokėti pensijų ir socialinių garantijų, todėl gyvenimo lygis kris į dar neregėtą bedugnę.
Lygiai toks pats kritiškas – amerikiečių nekilnojamojo turto dievas Donalas Trumpas. Jis įspėja, kad JAV greitai taps Ispanija arba Graikija ir murkdysis savo finansinių nesėkmių liūne. Pasak jo, kenksmingiausi JAV ekonomikai yra santykiai su Kinija ir visiška finansinė nepriklausomybė nuo jos. O buvęs Pasaulio banko pagrindinis ekonomistas Justin Yifu Linas Briuselyje sako, kad doleris nebegali būti atsarginė valiuta ir jį reikia kuo greičiau keisti pasauline valiuta. Žinoma, jis nesugebėjo paaiškinti, nei kaip tai įvyks, nei į kokią valiutą keisti. Gal iš tiesų į rublį ar bitkoiną?