Pensijai kaupia, bet bijo būti apgauti
Sutikti praeiviai Vilniuje vieningai tikina, kad pensinio amžiaus žmogui kas mėnesį reikėtų gauti bent jau 800 eurų. Kaip aiškina jie, pensijos dydis turėtų priklausyti nuo gyvenamosios vietos – užmiestis tai ar miestas, sveikatos būklės ir kitų svarbių niuansų, galinčių ženkliai padidinti asmens išlaidas. Vis dėlto, paklausus, ar jie galvoja apie savo ateitį ir kaupia pensijai, tikrai ne visi pasižymi stropumu. O kaupiantys pasirinkę tokius instrumentus, kurie, jų nuomone, ateityje tik nuskurdins.
„Negaliu išeiti iš antros pensijų pakopos. Labai noriu, bet neleidžia. Kalbėkime tiesiai šviesiai – tikrai apgavo mus, įtraukė ne savo noru. Jeigu kaupčiau namuose, suma būtų mažesnė, bet bent sukaupčiau“, – nuogąstauja vyriškis.
„Aš nepasitikiu žadamu rezultatu, kai baigsis kaupimas ir bus pensija. Aš kažkaip nemanau, kad bus gerai“, – priduria vilnietė.
„Man pasitikėjimo kaupimas nekelia, rinkos šokinėja, per praėjusius metus iš pensijų fondo turėjau tik minusą. Yra pamąstymų apie alternatyvas, bet finansai to neleidžia kol kas“, – pastariesiems antrina sutiktas vyriškis.
„Fondas, į kurį investuosiu, vis tiek bankrutuos arba viską suvalgys infliacija. Kad ir ką bedaryčiau – pinigų nesukaupsiu“ – įsitikinimas, kuris vis dar persekioja daugelį. „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės teigimu, žemas finansinis raštingumas mūsų šalyje lemia pasidavimą minios balsui: jeigu visi investuoja į nekilnojamąjį turtą (NT) ir auksą – investuosiu ir aš, jeigu kažkas sako, kad negalima pasitikėti finansinėmis institucijomis – ir aš nepasitikėsiu.
„Tai suprantama, nes mes turime suvokti, kad mūsų finansinis pasaulis yra dar tikrai jaunas. Žmonės atsimena liūdnus dalykus, kuomet jų pinigai nuvertėjo, įvairios liūdnos patirtys yra labai gyvos. Kita vertus, kuo mažiau žinių, supratimo, įsigilinimo, tuo daugiau mitų, pasakojimų, nes aš nelabai suprantu ir nelabai gilinuosi. Ir pensijų sistema nėra pati paprasčiausia Lietuvoje. Ji yra iš trijų pakopų. Jeigu paklaustum žmogaus, kaip ir kas skiriasi, kokie procentai, kur yra lengvata, kiek aš pats galiu kaupti, kiek kaupiasi Sodroje, kur aš galiu pasitikrinti, kiek sukaupta, iš psichologinės pusės žiūrint – kuo paprasčiau, tuo man aiškiau, o kuo viskas labiau suvelta, tuo labiau atrodo, kad mane nori apgauti.
Bet mano klausimas visada yra vienas: jeigu tu nepasitiki vienu dalyku arba tau tai atrodo nepriimtina, pinigai nuvertės – ką alternatyvaus renkiesi, kad tavo ateitis būtų saugesnė? Žmonės galvoja, kad po manęs nors ir tvanas arba kad senatvės nesulauks. Dėl to mes ir turime didelę pažeidžiamų žmonių grupę. Galime pasižiūrėti į savo senelius, tėvus, kurie yra vyresni ir galbūt neturėjo galimybės kaupti papildomai ir įsivaizduokime gyvenimą su 300–400 eurų pensija. Kai dirbantis žmogus pabando įsivaizduoti šią sumą, darosi nejauku, nes akivaizdu, kad norint išlaikyti orią senatvę ir gyvenimo kokybę, tų lėšų nepakaks”, – sako finansų ekspertė.
Kada pradėti kaupti?
J. Cvilikienė atvirauja, kad 16 metų darbinė patirtis banke neišvengiamai ją supažindina su poreikiu ir galimybėmis galvoti apie savo senatvę ir finansinę gerovę sulaukus pensinio amžiaus. Tačiau, kaip ir daugelis, būtinybę ruoštis ateičiai ji suprato tikrai ne iš karto.
„Aš pamenu savo pirmąjį darbą, kuomet atėjau darbintis ir manęs klausė, ar aš norėčiau kaupti, atidaryti papildomą sąskaitą pensijai. Man tuomet buvo apie 22-eji. Tikrai galvojau, kad tai labai tolimas dalykas. Aišku, dabar taip neatrodo“, – šypteli pašnekovė.
Vis dėlto, J. Cvilikienės teigimu, kuo anksčiau mes pradėsime kaupti pinigus senatvei ir kuo ilgesnį laiką turėsime šiam tikslui pasiekti – tuo mažesnėmis sumomis mes pasieksime geresnį rezultatą. Tad pradėjus dirbti pirmąjį stabilų darbą jau reikėtų atsidėti pensijai tiek, kiek pavyksta. Be to, ji pabrėžia – atsidedant ateičiai nereikėtų galvoti, kad pinigai skirti juodai dienai: „Aš dažnai sakau: kaupkime baltai dienai ir įsivaizduokime save kruiziniame laive, kuriame plaukioja Vakarų europiečiai“.
Kaip aiškina ji, kuo anksčiau pradėsime investuoti, tuo didesnę riziką galime prisiimti. O pradėjus tai daryti anksti ir sistemingai, galime pasiekti solidžią sumą – 70 procentų dabar gaunamo atlyginimo. Tai nebūtinai turi būti pensijų fondai, galima investuoti į verslą, savo gebėjimus, NT ir dalykus, kurie mums patinka.
„Labai gerai būtų suprasti, kad tai, ko aš noriu šiandien – tikrai norėsiu ir tada, kai man bus 70 metų. Gera naujiena ta, kad gyvenimo trukmė ilgėja – mes vis sveikesni ir galbūt po dvidešimties metų mūsų gyvenimas turės būti toks pat kokybiškas, kai išeisime iš darbo, o galbūt net ir nenorės žmonės anksti išeiti į pensiją.
Investicijos į tai, kas generuotų grąžą vėliau, gali būti įvairios: kažkoks hobis, kurį aš galiu vystyti, o išėjus į pensiją skirsiu jam daugiau laiko ir iš to uždirbsiu. Mano kolegė, su kuria daug metų dirbau banke, labai mėgo ėjimą su šiaurietiškomis lazdomis. Dabar matau socialiniame tinkle, kad išėjusi į pensiją ji organizuoja grupes ir moko žmones vaikščioti su tomis lazdomis – jie kartu vyksta į keliones. Aš tikrai manau, kad tai yra puiki investicija, kuri padeda jai ir daugiau pamatyti, ir užsidirbti šalia gaunamos pensijos“, – aiškina finansų ekspertė.
Rūpintis senatve turi ir tie, kam pensija ant nosies
J. Cvilikienės teigimu, tiems, kuriems iki pensijos liko keleri metai – mažiau nei dešimtmetis, gali pasirodyti, kad senatve rūpintis jau per vėlu, o sukaupti norimą sumą – praktiškai neįmanoma. Be to, ir patys pensininkai, gyvendami vargingai, dažnai nuleidžia rankas, neieško būdų savo senatvei pagerinti. Tačiau, kaip sako ji, veikiausiai kiekvienas galėtume prisiminti senjorą giminaitį ar giminiaičių porą, gyvenančius dideliame name ar bute, kurio priežiūra reikalauja didelių finansinių resursų. Atrodytų, čia nėra galimybių sutaupyti, mat visus pinigus tenka investuoti buičiai. Vis dėlto, tereikia lanksčiai pažiūrėti į situaciją.
„Aš tikrai galiu parduoti savo būstą, nusipirkti mažesnį ir turėti laisvų lėšų kelionėms ar kažkokiam džiaugsmui. Arba jeigu aš gyvenu kažkokiame dideliame bute, sakykime, Vilniuje, gal galiu kokį kambarį nuomoti studentui? Būtų ir linksmiau, ir pinigų pakankamai. Tačiau šiuose dalykuose lietuviai turi labai daug baimių, ko Vakarų Europiečiai gal tiek neturi”, – pastebi pašnekovė.
U. Siparė laidoje pasidalino ir viena senjorės istorija, kuri pamačiusi, kad pensijai sukaupti nepavyko tiek, kiek norėtųsi, iš pensijų fondo pinigus išėmė ir įsigijo parkavimo vietą, kurią dabar gali nuomoti. Tokia alternatyva, pasak J. Cvilikienės, tikrai gera.
„Aš sakyčiau – verslus sprendimas. Reikėtų ne kaltinti, ne ieškoti kaltų ir kodėl aš negaliu, bet tiesiog sugalvoti, ką aš galiu padaryti. Aišku, pusantro milijono dirbančių ir kaupiančių pensijai parkavimo vietų turbūt nenupirks ir nebus kam jų nuomoti, o ir Vilkaviškyje jos nebūtų tokios paklausios, bet manau, kad sprendimas geras, gal nėra tik tiek masiškas.
Kartais tikrai labai liūdna žiūrint, kaip gyvena mūsų šalies pensininkai ir kiek jie turi atsisakyti ir kai atostogos, kultūros renginiai ar išėjimas su draugais pasisėdėti kavinėje vis dar yra prabanga tiems, kurie dirbo visą gyvenimą, tai nelabai daug ką ir patarsi. Tačiau aš dažnai matau, kad mūsų pensinio amžiaus žmonės, bent jau mano aplinkoje, yra prikaupę daugiau negu jaunimas dabar turi įgūdį kaupti ir galbūt netgi anūkams duoda, nori palikti palikimą. Man atrodo, kad jie per mažai džiaugiasi tuo, ką turi sukaupę – per daug galvoja apie blogus scenarijus.
Man kartais norisi juos paskatinti mažiau galvoti apie tai, ką aš paliksiu, ką peveldės mano artimieji: tegul suaugę žmonės užsidirba patys, o mūsų senjorams norisi palinkėti, kad jiems būtų lėšų kažkokiam džiaugsmui ir gyvenimui, o ne tik išgyvenimui”, – sako finansų ekspertė.