Pradžia priminė kankynę
Savo vardo mados namus įkūrusi verslininkė Erika Vitulskienė atvira: „Jeigu būčiau žinojusi, kas manęs laukia, antrą kartą nebūčiau dariusi. Tikrai ne.“ Ne visiems verslas klostosi kaip iš pypkės. Milijoniniai pelnai ir pavydėtinas startas aplanko tik vienetus. Visiems kitiems – nuosavas verslas reiškia ne ką kitą, kaip didžiules kančias ir krūvą išmoktų pamokų. Vieniems tai tampa spyriu į užpakalį, kitiems – pralaimėjimu.
„Visiškai viskas buvo nelengva. Teko net seminarą vesti tarp tokių verslininkų, kuriems po metų laikotarpio apyvartos milijoninės, o aš sėdžiu minuse, dideliame minuse, beprotiškame. Ir galvoju, kodėl jūs mane pakvietėte tuos seminarus pravesti? Aš nemoku meluoti, tai tiesiai šviesiai dėjau, kaip yra – kur mano spragos finansinėje, teisinėje bazėje, žinių stoka. Išvardinau viską, kur aš suklydau. Po seminaro žmonės atsistoję plojo ir sakė: mes to ir atėjome, nes gerų istorijų žinome ir taip – mums reikia žinoti, kur pasidėti pagalvę, kai krisime“, – pasakoja gerai žinoma verslininkė.
Tad kokia buvo toji istorija? E. Vitulskienė prieš beveik ketverius metus atidarė mados namus, skirtus plius dydžio moterims. Tokia idėja gimė iš pačios verslininkės asmeninių patirčių. Kaip pasakoja ji, rinkoje sunku surasti drabužius, kurie tiktų didesnių apimčių moterims, tad ir atėjo idėja pagelbėti ne tik sau, bet ir kitoms, tokio paties likimo, moteriškosios lyties atstovėms.
„Mano idėja brendo ilgai – ji visada zirzė man į ausį. Kiekvieną kartą, kai man reikėdavo eiti kažkur apsipirkti, kažkuo pasipuošti, mane grauždavo ir ėsdavo mintis, kad reikia kažką daryti. Susipažinau su tokia puikia komanda ir pagalvojau, kad mes kartu darysime verslą, čia bus puikus ėjimas ir pagalvojau: važiuojam, Džesika, nestabdom ir darom!
Atėjau pas Merūną ir pasakiau, kad kursime drabužius, darysime taip, kad galėtų apsirengti visos Lietuvos moterys. Ir jis taip įdomiai į mane pažiūrėjo, bet aš supratau kodėl. Su tuo susidūrusi aš nebuvau, viskas buvo nauja. Todėl iškart jam įsijungė vyriški ir logiški saugikliai, o aš turėjau emociją, kad viskas čia bus gerai ir super, nes mes tikrai neturime kuo apsirengti – dabar reikia visko ir daug pasiūti“, – apie verslo pradžią pasakoja E. Vitulskienė.
Iš pradžių ji atvėrė elektroninės parduotuvės duris, bet netrukus suprato, kad klientės nori rubūs pasimatuoti, paliesti ir išsirinkti gyvai. Teko atidaryti fizinę parduotuvę. Čia ir prasidėjo nesėkmių lavina.
Teko gelbėtis iš skęstančio laivo
Verslininkė prisimena, kad pradžioje svajojo, jog verslas vystysis tarsi pasakoje – viskas bus itin paprasta: sugalvos idėją, pasiūs drabužį, jį parduos ir visi bus laimingi. Vis dėlto, verslo pradžia baigėsi skendimu – pirmieji dveji metai nebuvo pelningi, o E. Vitulskienei verslo darymas buvo tikra kančia.
„Mane visiškai prispaudė, aš jau nebeturėjau kur dingti – atėjo pandemija. Siuvykloje – pirmasis ligos atvejis, siuvėjos norėjo užsidaryti. Aš jų maldavau siūti, kad neuždarinėtų, sakiau netgi siųsiu pati. Per koroną mes išplaukėme, sugalvojome keletą idėjų, darėme profesionalioms stilistėms seminarus apie tai, kaip reikia rengtis moterims, kokius stilius derinti, kokius akcentus naudoti, jeigu turite kokią keblesnę kūno vietą ir t.t. Mokymų metu darėme pardavimus. Bet tai nebuvo pigiai pateikta, kad pirkite, pirkite, nes aš dabar skęstu“, – pasakoja E. Vitulskienė.
Mados namų įkūrėja tikina, kad jos tikslas nėra tik parduoti, svarbiausia jai – suteikti pridėtinę vertę klientėms. O siuvamos kolekcijos turi tarnauti ilgai. Tai galbūt ir buvo momentas, kuris kišo koją – kokybė ir atsidavimas reikalavo neišsemiamų resursų.
„Man sakė, kad aš visiškai neversli: siūlė siūti iš audinio, kuris plyšta po 10 minučių, o klientai bus priversti grįžti ir pirkti. Klausė, kam tu siuvi kelnes, kurios trejus metus be jokio burbuliuko ir sakė, kad čia negerai. Aš noriu, kad mano klientė turėtų pridėtinę vertę, žinių bagažą, savivertės bagažą. Aš irgi noriu būti joms pavyzdys, kad jos galvotų, jog aš galiu atrodyti gerai ir tai nėra taip jau ir sudėtinga, kaip atrodo.
Audinio struktūra, audinio kokybė iškart parodo tavo statusą atėjus į visuomenę. Gal tu nepasakoji iš kur kažką pirkai, bet audinys rodo, kad tu mėgsti kokybę, kad tau labai svarbus komfortas. Tu save automatiškai taip pristatai žmogui, o jo požiūris į tave per sekundę tampa kitoks“, – pasakoja pašnekovė.
Idėja graži, tačiau, kaip tikina ir pati E. Vitulskienė, – to neužtenka. Pardavimai šlubavo, tad fizinę parduotuvę teko uždaryti ir likti elektroninėje prekyboje.
„Kad šitą verslą pradėčiau, aš turėjau būti arba labai drąsi, arba labai durna. Bet ir to, ir to manyje, matyt, buvo daug. Uždarius fizinę parduotuvę man viskas taip palengvėjo, taip gera pasidarė. Kaip mes įsivaizduojame mados namus? Kad sėdi, kuri, kavą geri, su dizaineriu pasitari. Būna tikrai ne taip, galiausiai taip save spaudi, nes kiekvienas centas tau yra brangus, tu negali sukurti blogo modelio, nes jeigu jo nepirks – tau šakės, tau kiekviena nenupirkta suknelė yra bankrotas, tu negali suklysti, smegenys tave spaudžia, kad negali.
Ir kai aš uždariau parduotuvę, aš taip atsipalaidavau, kad mano paskutinė kolekcija susikūrė per 20 minučių. Ją tiesiog ranka nupaišiau: čia bus užtrauktukas, čia dar kažkas. Todėl, kad savęs nebespaudžiau, o kai būdavo, kad negali suklysti, su kančia ir baime pieši eskizą ir galvoji: o Dieve, pasaulio pabaiga, kad tik nesuklysčiau. Kur čia malonumas? Malonumo liko nulis, ta mylimiausia darbo dalis tapo pragaru, save taip spaudžiau galvoje“, – prisimena moteris.
Dabar verslas klostosi puikiai, o ir pačiai verslininkei tapo kur kas paprasčiau ir gyvenimas nusidažė naujomis spalvomis. Visgi paklausta, ar dar kartą kartotų viską nuo pradžių, žinodama, kas jos laukia, ji atvirai sako, kad to niekada nedarytų.
„Jeigu būčiau žinojus, kas manęs laukia, antrą kartą nebūčiau dariusi. Tikrai ne. Kažkada, kai daviau interviu, manęs paklausė šito klausimo ir aš pasakiau – gal. Bet dabar aš tikrai sakau, kad ne. Yra begalės verslų, kur tu gali pasamdytas užsidirbti, gal šiek tiek mažiau, bet 17 valandą uždarai duris, pasiimi kavos puodelį ir išvarai su mergom į miestą. Čia tu neturi atostogų, visada jauti įtampą, visus visada turi koreguoti. Jeigu tu truputį sustoji ir prisėdi savo sėdimąją, tuoj pat niekas nevyksta. Ir tu pastoviai ant ragelio“, – patirtimi dalijasi žinoma moteris.
Vienus pakelia, kitus – sužlugdo
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė laidoje dalijosi kiek kitokia patirtimi. Ir jai teko turėti savo verslą. Finansų ekspertė buvo pradėjusi prabangių namų interjero detalių prekybą – Lietuvos rinkai siūlė aukštos kokybės indus ir kitas prekes.
„Aš padariau turbūt visas tradicines klaidas, kurias daro daugelis verslininkų, pradėję naują verslą. Gal ir nėra pigiausia mokykla mokytis iš savo klaidų, tačiau neabejotinai ji yra viena tų, kuri padeda labai gerai suprasti, kas tai yra, kokių dalykų galiu išmokti, kas man tinka ir kas man netinka. Tada tais patarimais gali ir pasidalinti. Bėda ta, kad greičiausiai vis tiek pradedantys verslininkai mokysis iš savo klaidų ir galbūt ne tiek daug ir klauso, klausia ir galbūt anksčiau nebuvo ir ko pasiklausti ilgą laiką – tik dabar atsirado daugiau mentorystės programų, kuriose gali pasikalbėti.
Mano verslas buvo irgi toks, žinote, brangus hobis. Vienas iš svarbių dalykų, darant verslą, – sau labai gerai atsakyti, ar tai bus hobis, ar tai bus verslas, nes tai yra labai skirtingi dalykai. Ir aš to išmokau klaidų darymo būdu. Turėjau elektroninę ir fizinę parduotuves, kur prekiavome namų interjero daiktais, indais ir kitais labai gražiais dalykais, kurie man atrodo buvo fantastiški, tik aš nesupratau tada, kad ne visi turi tokį skonį, kokį turiu aš.
Labai nenorėjau vežti pigios ir netvarios produkcijos, o tai visada yra kiek brangesnė produkcija ir tikrai mažai kas Lietuvoje gali sau leisti įsigyti brangesnius daiktus, juolab indus ar namų puošybos elementus. Ir tai tikrai nebuvo pelninga veikla. Reikia didelio lankstumo ir gebėjimo eiti į kompromisus, nes tai yra ne mano hobis ir užsiėmimas, kuris mane atspindi. Tai yra verslas. Ir jeigu rinka, pirkėjai reikalauja kažkokių prekių – jos turėtų ten būti, nes kitaip jis tikrai nebus sėkmingas. Atrodo logiška, bet su savimi reikia padirbėti tokiais atvejais“, – pasakoja pašnekovė.
Be to, kaip prisimena ji, teko išmokti ir dar vieną pamoką – verslininkas nuolat turi suktis tame versle. Kitaip tariant, atiduoti visą savo laiką ir visas jėgas.
„Mes žinome, kai ateiname į kažkokią vietą, sakykime, restoraną, kad šeimininkas yra čia. Mes tiesiog jaučiame. Tai tinka ir kitokiame versle, pavyzdžiui, svetingumo – nesvarbu. Iškart jaučiasi, kad šeimininkas yra. Tad svarbu paskaičiuoti, kiek tam reikia laiko. Pasakymas, kad turėčiau kalną pinigų ir nieko neveikčiau – čia neveikia, verslininkas dirba nuolat – 24 valandas per parą. Niekada nežinai, kas nutiks, esi už viską atsakingas, tam reikia labai daug resursų.
Aš šito nesupratau, nes dirbau samdomą darbą ir šalia norėjau vystyti verslą. Kai kam pavyksta, o man nepavyko, nes šeimininko nebuvo ir verslas taip greitai, kaip galėtų, nesivystė. Turbūt dar galėčiau vardinti ir vardinti, bet tos klaidos ir kaip jų išvengti yra aprašytos naujausioje mano knygoje „Dilema – ne problema: finansinių klausimų naršyklė jauniems suaugėliams“, čia galima pasitikrinti, susidėlioti taškus ir nedaryti tų klaidų, kurias padarė jau prieš tai buvę verslininkai“, – patarimais dalijasi ji.
Po euforijos – smogia realybė
J. Cvilikienės teigimu, jai tenka nemažai bendrauti su pradedančiasiais verslininkais, kurie, kaip ir kažkada ji, labai dažnai įsivaizduoja, kad turint gerą idėją ir degančią emociją bei impulsą veikti pavyks išvystyti verslą. Vis dėlto, kaip aiškina ji, to neužtenka – reikia pagalbinės komandos, piniginių srautų, supratimo, kaip veiklą vykdyti, kaip valdyti rizikas, kaip bendrauti su žmonėmis. Tai – tik dalis to, ką reikia išmanyti verslininkui. O svarbiausia, reikėtų žinoti, kad po euforijos ir užsidegimo, visada ateina realybė.
„Vedini idėjos ir užsivedimo dažnai nerandame laiko, emocija užvaldo, labai norisi viską greitai padaryti, kol neapleido, bet finansinis pasaulis mėgsta racionalumą, sustojimą, įsivertinimą, kad ir kaip tai žudo kūrybiškumą. Jis yra nuostabus, be jo verslai turbūt nesikurtų ir mes netobulėtume, tačiau tai yra viena dalis. Kitos dalys yra labai svarbios ir ką dažnai girdime, kad pradedantys verslininkai nesuvokia, kiek tai bus platu. Kitas dalykas – kad investicijai atsipirkti reikės laiko, nes pradėjus savo verslą, kaip ir investuojant pinigus, tikrai nebus taip, jog kitą dieną stebėsime milijonines apyvartas.
Kažkam gal pasiseka, bet aš nelabai tikiu tomis istorijomis, jos dažnai būna papudruotos, su dalimi tiesos. Galima kreiptis ir į verslo angelus, kurie investuoja į kažkokias inovatyvias, tvarias idėjas, galima auginti tą savo verslą. Ne veltui mes sakome, kad versle būna tokios fazės, kai mes investuojame ir tik po kažkiek laiko ateina uždarbis. Ir, aišku, labai liūdna atsitrenkus į realybę suvokti, kad ne taip viskas paprasta. Kadangi aš pati ten buvau, tai tikrai labai gerai suprantu, apie ką kalba“, – aiškina ji.
Svajojantiems atidaryti savo įmonę, laidos pašnekovės prieš pradedant verslą rekomenduoja atlikti svarbius namų darbus.
„Patarčiau būtinai įsidarbinti panašioje įmonėje, kad žinotumėte, kaip dirbasi, kiek dirbasi, kur yra spragos, jog suvoktumėte kontaktų kiekį, kiek jie svarbūs, kiek svarbu išlaikyti save, savo idėjas, nepamiršti savo šrifto, nes niekam neįdomu vienodi dalykai. Aš klausau apie tuos indus ir galvoju: Dieve, aš taip juos mėgstu ir tikrai yra mažas pasirinkimas, nes mes privalome daryti ir gaminti tai, ką perka dauguma. Ir lygiai tas pats buvo su mano mados namais – mane irgi išauklėjo gyvenimas, likimas ir pamokos, kad aš turiu leisti kolekciją, kuri man yra labai graži ir su kuria eičiau į viešumą, ir leisti dalį kolekcijos masėms, visiškai paprastą.
Nebijokite klausti, nebijokite atsitraukti, jeigu matote, kad nepavyksta. Tai ne pasaulio pabaiga. Dabar aš tai sakau jau šitiek išarus, bet mano smegenys jau dirba kitaip, mano patirtis kita. Labai gerai – atėjote, pabandėte, prabangesni indai nepavyko, nieko, kitą verslą kada nors sukursite ir čia ne pasaulio pabaiga. Gyvenimas tuo nesibaigia“, – pokalbį užbaigia E. Vitulskienė.