Apie tai, kaip sutaupyti juodai dienai ir kodėl ji pati turi net šešias skirtingas sąskaitas, L. Banytė-Surplienė papasakojo interviu.

– Pradėkime nuo to, ką mes apskritai turėtume laikyti ta juodąja diena, kuriai reikia vis atsidėti? Kas tai per gyvenimo situacijos ir kam tos santaupos atėjus laikui turėtų būti skirtos?

– Pirmiausia siūlau to net nevadinti juoda diena, nes kai mes sakome, kad taupome juodai dienai, tai visą laiką save ir programuojame, kad štai ateis kažkoks tamsus, sunkus metas. Juk patys žodžiai „juoda diena“ prognozuoja, kad bus nelengva, kad kažko nenumatysiu ir pan. Todėl man daug labiau patinka sakyti, kad taupyti reikia ne juodai dienai, o galimybėms ateityje.

Šitaip sakant fokusas jau visai kitas. Kai mes taupome juodai dienai, labai sunku jai atsidėti, juk visi norime tikėti, kad tos juodos dienos niekada nebus, kad visada viskas bus gerai. O kai sakome, kad mes taupome galimybėms ateityje, tuomet tai tampa pozityviu dalyku.

Pagal bendrą taisyklę reikia atsidėti po 10 proc. nuo atlyginimo, bet ne taupymui, o kaupimui arba, kaip neseniai teko išgirsti, – turtėjimui. Pastarasis terminas irgi yra pozityvesnis žodis.

Taigi kas galėtų būti tos galimybės ateityje? Pavyzdžiui, galbūt pamatysime, kad yra kokia nors galimybė pakeisti darbą – gauti tokį, kuris mums labiau patiktų pagal savo darbo pobūdį, bet tam tikrą laiką – pusmetį ar net pirmus dvejus metus – būtų mažiau apmokamas. Ir jeigu mes savo sąskaitoje turėsime apskritą nulį, tokia galimybe greičiausiai pasinaudoti negalėtume. O turėdami santaupų, galėtume sau leisti tam tikrą laiką uždirbti ir mažiau, negu kad esame įpratę.

Tas pats ir su investavimo galimybėmis. Turi turėti tam tikrą pinigų sumą – tuomet belieka sekti, kur būtų galima gerai investuoti, ir kai tik pamatai – griebi tą galimybę. O jeigu santaupų neturi, tai netgi pamatęs puikią galimybę, negalėsi ja pasinaudoti.

– Ar tomis galimybėms ateityje skirtomis santaupomis galima pasinaudoti kitiems nenumatytiems atvejams, pavyzdžiui, sumokėti už brangų automobilio remontą ar pan.?

– Taupomus pinigus vis dėlto skirstyčiau į dvi dalis. Viena dalis turėtų būti ta, kurią mes atsidedame nenumatytoms išlaidoms. Iš šių santaupų mes ir imame, jeigu sugenda automobilis, skalbyklė, jei stogas prakiūra ar prispiria liga. O tos galimybėms ateityje skirtos santaupos turėtų būti atskiras neliečiamas fondas – mes jį turime tam, kad galėtumėme turtėti ateityje.

Taigi jeigu mes turime tuos du atskirus fondus, tuomet klausimų dėl nenumatytų išlaidų nebekyla. Vieną sumą turime visiškai neliečiamą, o kita tam ir skirta, kad prireikus galėtume panaudoti.

Aš pati savo pinigus esu suskirsčiusi į atskiras sąskaitas. Iš jų viena yra investicijų, arba kaip kiti vadina – finansinės laisvės ateityje sąskaita, ir ji yra nejudinama. Kitą vadinu taupymo ilgalaikiam leidimui. Ten kaupiama suma, kurią kada nors prireikus teks išleisti. Juk ir nusidėvėjusią skalbyklę, ir automobilį su lauku reiks pasikeisti, o gal užsimanysi pasistatyti saulės elektrinę ar pan. Tam ir kaupi, o prireikus – panaudoji.

– Ar galite įvardyti konkrečias sumas, kiek turėtume būti atsidėję? Ar tai priklauso nuo amžiaus, šeiminės padėties, gyvenimo būdo ar kitų aspektų?

– Auksinė taisyklė – kad turime atsidėti po 10 proc. nuo algos. Dažniausiai finansų konsultantai aiškina, kad 10 proc. yra ta suma, kurios didžioji dalis mūsų net nepajaučia, nebent gyvename iš minimumo. Jeigu santaupas skaidome į dvi dalis, tai paskirstykime po 5 proc. Nuo to ir reikėtų pradėti. Taigi jei iškart gavę atlyginimą persivedame atitinkamą sumą į atskirą sąskaitą, iš likusių turėtume ir gyventi.

Su laiku atsidedama suma turėtų vis didėti. Man labai patiko SEB banko asmeninių finansų ekspertės Sigitos Strockytės-Varnės mintis, kad jeigu suma mūsų kasdienėms išlaidoms – maistui, būstui, komunaliniams mokesčiams, drabužiams ir pan. – viršija 60 proc. mūsų pajamų, vadinasi, mūsų laukia du keliai: arba mes turime mažinti savo išlaidas, arba ieškoti kito, geriau apmokamo darbo. Jeigu mūsų bazinės išlaidos siekia 80 ar 90 proc., mes esame nesveikame pinigų leidimo rate. O kai kasdienės išlaidos siekia 60 proc., tai lieka visiems kitiems dalykams, tarp jų – ir investavimui, ir taupymui, pagal visas taisykles.

– O kur geriausia laikyti savo santaupas? Ar reiktų visada atsidėjus turėti ir laisvų pinigų, o gal viską, ką taupome, turime būti investavę?

– Visi turėtų turėti likvidžių pinigų, t. y., tokių, kuriuos galėtumėte pakankamai greitai išsigryninti. Tokių pinigų suma turėtų siekti nuo 3 iki 6 mėn. jūsų pajamų. Tie pinigai nebūtinai turi gulėti jūsų banko sąskaitoje ir jau jokiu būdu ne kojinėje. Pavyzdžiui, dabar labai palankus metas pasidėti indėlius. Dabar jie generuoja net iki 4 proc. metinę grąžą, be to, indėliai iki 100 tūkst. Eur yra su nuline rizika, tad jei kas nors atsitiktų, viską padengtų valstybės fondas.

Tik mano patarimas būtų išskaidyti tą sumą į mažesnius indėlius, kad ir po 500–1000 Eur, – tam, kad jeigu prireiktų, jūs galėtumėte nutraukti ne visą didelį indėlį, o tiek, kiek jums tuo metu prireikė, kad kiti toliau galėtų generuoti jums grąžą. Su indėliais yra ta problema, kad palūkanos priskaičiuojamos po metų, o nutraukus, ši galimybė prarandama.

– Kaip jūs apskritai vertinate lietuvių finansinį raštingumą? Ar mes mokame taupyti, ar dar reiktų daug ko pasimokyti? Kokių klaidų vis pastebite darant?

– Kiek stebiu, žmonės labai skirtingi, yra tikrai labai finansiškai raštingų, sugebančių ir susitaupyti, ir nusipirkti, ir atsidėti bei gyvenančių visiškai ramiai, bet vis dar labai didelė dalis žmonių yra finansiškai neraštingi. Besisukdama šioje srityje matau ir tokių, ir tokių, bet apibendrintai pasakyčiau, kad lietuviai vis tik nėra pakankamai finansiškai raštingi, t. y. neturi daug santaupų ir nesivadovauja finansų valdymo taisyklėmis.

O didžiausia problema, kurią aš matau bendraudama su žmonėmis, kad tie, kurie nemoka valdyti savo pinigų, kaip pagrindinį argumentą visada pateikia, jog per mažai uždirba, kad galėtų ką nors atsidėti. Tačiau taip toks žmogus greičiausiai bus linkęs teisintis ir tuomet, kai uždirbs 800 Eur, ir kai gaus 3000 Eur. Tad šią problemą reikia spręsti pradėjus vis atsidėti taupymui. Jei nepavyksta iš karto atsidėti 10 proc., tai pasistenkite susitaupyti bent 5 proc. savo atlyginimo. Turite įprasti tai daryti ir po truputį susidėlioti savo finansus, peržiūrėti savo išlaidas, gal kažko atsisakyti.

Galiu pasakyti, kad aš irgi nemėgstu sekti savo išlaidų, todėl man geriausiai veikia pinigų išskaidymas į skirtingas sąskaitas. Tik gavusi pajamų, iškart paskirstau pinigus į kelias sąskaitas ir tuomet žinau, kad štai kasdienėms išlaidoms skirtoje sąskaitoje yra tiek ir tiek pinigų, ir leidžiu iš jos maistui, drabužiams, kurui ir pan. Kai matau, kad pinigų šioje sąskaitoje jau mažėja, tuomet, tarkim, rečiau sau beleidžiu nusipirkti kavos po pietų ir pan.

– Ar galite išduoti, kiek atskirų sąskaitų turite?

– Aš turiu šešias, bet žinau, kad žmonės daro ir kitaip, nes yra daug įvairių teorijų. Man priimtiniausia T. Harvo Ekerio filosofija, pagal kurią turėtų būti kasdienių išlaidų, taupymo, investicijų sąskaitos, dar dalį pinigų jis skatina skirti aukojimui ir dalį – pramogoms. Pastarąją jis vadina žaidimų sąskaita ir tikina, kad ją turėti būtina, nes turime jausti, kad jei daugiau uždirbame, galime ir daugiau išleisti.

Aš dar turiu šeimos atostogų sąskaitą – ji jau mano sugalvota. Iš praktikos pastebėjau, kad mūsų penkių asmenų šeimos atostogos kainuoja nemažai, todėl joms verta atsidėti atskirai. Taip aš pamatau, kokią sumą pinigų atostogoms galime leisti, ir pagal tai netgi planuojame savo poilsį. Jeigu norime paatostogauti ne vieną, o kelis kartu per metus – tokios atostogos turi būti pigesnės, kad sutilptume į numatytą sumą.

Taip taupant negresia sulaukus vasaros staiga suprasti, kad neišgalite sau jokių atostogų. Tokiu pačiu principu reikia taupyti ir kitiems dalykams, kurie neišvengiamai laukia. Pavyzdžiui, artėja rugsėjis, ir tėvai ima skųstis, kad neturi pinigų apipirkti vaikų mokyklai. Jeigu yra tokia problema, pasidarykite atskirą sąskaitą mokslo prekėms ir per tam tikrą laiką pavyks sukaupti reikiamą sumą.