Baimė – tai natūraliai užklumpantis jausmas
Baimė yra natūrali ir įgimta žmogaus emocija, teigia VU Psichologijos instituto asistentė profesorė, Kembridžo universiteto Psichiatrijos departamento vyresnioji mokslininkė dr. Greta Kaluževičiūtė. „Dažnai pabrėžiama, kad baimės jausmas yra universalus. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kad baimės jausmas yra sąlygojamas ir individualių faktorių – kiekvienas iš mūsų turi skirtingą subjektyvių išgyvenimų ryšulį, kuris ir nulemia mūsų reakcijas į išorėje vykstančius dirgiklius“, – pastebi dr. G. Kaluževičiūtė.
Šiuo atveju psichologijos mokslininkei antrina ir kunigas Arūnas Peškaitis. „Baimė yra normalus fenomenas. Mes visada esame tam tikroje rizikos zonoje. Jeigu mes visiškai neturėtume baimės, tokiu atveju mes taptume visiškai nesaugūs. Baimė mums signalizuoja apie kažkokį pavojų. Tik ji neturėtų formuoti mūsų gyvenimo būdo. Jeigu baimė pavirsta fobija, tai jau vadinama liga“, – sako kunigas.
Vis dėlto, dr. G. Kaluževičiūtės teigimu, baimė gali būti evoliuciškai naudinga emocija, reaguojant į pavojingas situacijas, įvykius ar objektus. „Tokia baimės forma funkcionuoja kaip išlikimo mechanizmas. Išvydus greitai į mus lekiančią mašiną, mes reaguojame tiek psichologiškai, tiek fiziškai, – aiškina mokslininkė, – Tiek kūnas, tiek protas įeina į „kovos arba pabėgimo“ būseną, kuri nulemia mūsų atsaką į pavojingą situaciją. Būtent ši būsena ir yra mums įgimta“.
Svarbu suvokti, kad baimės jausmas gali apimti net ir nesusidūrus su pavojinga situacija ar objektu aplinkoje. „Tokiu atveju, baimė kyla ne iš išorės, bet iš mūsų vidinio psichologinio pasaulio: įsivaizduojamų, tariamų arba hipotetinių pavojingų situacijų. Dar psichoanalizės ištakose, Zigmundas Froidas nurodė tokią baimės formą kaip neurotišką, t.y. kylančią ne iš realybėje esančių pavojingų objektų, o iš mūsų pačių traumų, frustracijų ir išstumtų emocijų. Priešingai nuo realistiškos, evoliucinės baimės formos, neurotiška baimė gali sutrikdyti tiek mūsų kasdienį gyvenimą, tiek tarpasmeninius santykius, kadangi neurotiški jausmai reiškia atotrūkį nuo realybės“, – teigia Kembridžo universiteto Psichiatrijos departamento vyresnioji mokslininkė.
Dažniausiai visuomenės tarpe kylančios baimės
Portalui „Delfi“ pasiteiravus, su kokiomis baimėmis dažniausiai susiduria žmonės, kunigas išskiria dvi – mirties ir vienatvės – baimes. „Mirties baimė yra natūralus dalykas. Tačiau, kai mirties baimė tampa kasdieniu išgyvenimu, čia jau yra fobija. Paplitusi vienatvės baimė, kuomet žmogus bijo būti vienas. Tuo tarpu kitos fobijos yra paprastesnės, gal net lengviau išvengiamos. Gana paplitusi yra viešojo kalbėjimo fobija. Jeigu žmogus turi tokią fobiją, jis nebegali kalbėti viešai, todėl reikia keisti savo profilį ar darbą, – pasakoja A. Peškaitis, – Aš, kaip ne tik kunigas, bet ir psichologas, galiu vardinti ir vardinti tas fobijas... Tačiau fobija nuo tikros baimės skiriasi tuo, kad ji – racionaliai nepagrįsta“.
Savo ruožtu dr. G. Kaluževičiūtė fobiją įvardija nerimo sutrikimų dalimi, kuomet asmuo ne tik iracionaliai bijo objektų, bet ir stengiasi kaip įmanoma labiau išvengti kontakto su tam tikra situacija arba objektu. „Fobijos yra būdingos žmonėms, kurie praeityje patyrė traumą: pavyzdžiui, vaikystėje patyrus arba išvydus fizinį smurtą, žmogus gali išvystyti fobinę baimę, susijusią su bet kokia konfliktine tarpasmenine situacija“, – sako mokslininkė.
Pašnekovė priduria, kad fobijos dažniausiai išsivysto socialiniame kontekste. „Vaikai internalizuoja baimes, nerimą ir fobines reakcijas, kurias jie pastebi savo tėvuose, globėjuose, šeimos nariuose. Jei tėvai ar globėjai jaučia nerimą ar stresą, kurį ilgainiui „perkelia“ į tam tikrą objektą, tokia fobija dažnai tampa „paveldima“ kitų šeimos narių. Šis baimių ir fobijų „paveldėjimo“ procesas, žinoma, nėra sąmoningas. Todėl norint įveikti iracionalius jausmus, būtina žengti į akistatą su baimės objektu“, – kalba mokslininkė.
Tuo metu kunigas A. Peškaitis neabejoja mintimi, kad nėra stipresnio ginklo nuo baimės kaip tikėjimas. „Šiandien ir pamoksluose, ir dvasinėje literatūroje vengiama kalbėti apie Dievo baimę. Dievo baimė yra biblijinis išsireiškimas. Ji Biblijoje suprantama kaip ta pagarbi baimė. Todėl artimiausia baimė yra netekti Dievo meilės. Juk panašiai būna ir santykyje su kitu žmogumi, kai tu jį myli“, – aiškina A. Peškaitis. Pašnekovas yra įsitikinęs, kad pasitikint Dievu ir pagarbiai jo bijant, visos kitos baimės pasitraukia į šalį. „Jeigu tu turi tą tikrą, pagarbią Dievo baimę, tu iš tikrųjų kitų baimių nelabai ir turi, nes Dieve yra viskas. Tai nereiškia, kad tu neišsigąsi niekada. Žinoma, kad gali turėti fobijų, bet jos yra lengviau įveikiamos ir tam tikra prasme neužvaldo tavęs“, – pažymi kunigas.
Pandemijos kontekste išryškėjusios baimės
Psichologijos mokslininkė atkreipia dėmesį, kad pandemijos akivaizdoje dar labiau sustiprėjo kai kurios baimės. „Pandemijos kontekstas nėra vienareikšmiškai „išorinis“ arba „vidinis“. Pandemija atneša labai realių, išorėje išties egzistuojančių pavojų: kylantis mirtingumas, fizinės sveikatos suprastėjimas, ekonominis, geografinis, politinis ir socialinis nestabilumas. Dėl šių išorėje egzistuojančių baimės šaltinių, mes taip pat esame linkę internalizuoti baimės bei nerimo jausmus, kurie ilgainiui pereina iš išorės į mūsų vidų. Net ir slopstant pandeminiam pavojui, pavyzdžiui, pasibaigus karantinui, mes jaučiame nerimą dėl tolesnio fizinio ir psichologinio nestabilumo. Vienas akivaizdus to pavyzdys – proksemija“, – pasakoja dr. Greta Kaluževičiūtė.
Vis dėlto, neabejotina, kad globalios pandemijos nulemtas karantinas, kurio metu buvo įvestos socialinės distancijos taisyklės, padidino atskirtį tarp žmonių. Tai reikšmingai prisidėjo ir prie vienatvės jausmo sustiprėjimo. „Prieš pandemiją, retas kuris nors iš mūsų apsvarstėme dviejų metrų atstumo reikšmę mūsų santykiams. Ką reiškia, kai mes matome savo šeimos narius ir mylimuosius, tačiau negalime prie jų prieiti, negalime jų apkabinti, negalime kalbėtis be kaukių?, – kelia klausimą dr. Greta Kaluževičiūtė, – Pandemija paveikė ne tik mūsų pasaulėžiūrą, tačiau ir objektų suvokimą bei potyrį fizinėje erdvėje. Ši fizinė erdvė, savo ruožtu, turi psichologinį atgarsį. Mes nesijaučiame saugūs nei vieni, nei su kitais; nežinome, kuri erdvė yra „sterili“ ir „švari“, o kuri – pavojinga, infekcinė“.
Kembridžo universiteto Psichiatrijos departamento vyresnioji mokslininkė pandemiją apibūdina kaip kolektyvinės krizės situaciją. „Atrodo, tokie įvykiai turėtų kaip tik suvienyti žmones vardan bendrų priemonių ir tikslų, skirtų kovoti su „nematomu“ priešu. Tačiau viso pasaulio kontekste, matome priešingą scenarijų. Šalia pandemijos, paraleliai vyksta įvairūs vidiniai konfliktai tiek visuomenėje, tiek politikoje. Svarbu suprasti, kad tokio mąsto kolektyvinis išgyvenimas – tai ir psichologinė, ir fizinė kolektyvinė trauma, kurioje persipina tiek realūs, racionalūs pavojai, tiek išgalvoti, fantaziniai pavojai“, – teigia dr. Greta Kaluževičiūtė, pridurdama, kad tokiose situacijose žmonės linkę užsisklęsti, nebendrauti su kitais, neieškoti pagalbos ir matyti pasaulį tik per gynybos mechanizmų prizmę.
Baimė, kylanti iš nepasitikėjimo savimi
Neretai teigiama, kad vienišiems žmonėms yra būdingas didesnis nepasitikėjimas savimi. Pasak psichologijos mokslininkės, nepasitikėjimo savimi ir su tuo susijusių baimių ištakų vertėtų ieškoti ankstyvuosiuose santykiuose. „Išties, dauguma mūsų vysto santykių modelį, atsižvelgiant būtent į pirmuosius santykius, formuojamus tarp šeimos narių. Internalizuojame, perimame ne tik elgesį ir reakcijas, nukreiptas į mus, bet ir tai, kas vyksta mūsų aplinkoje. Anot raidos psichologų, jei šie pirmieji santykiai yra nedėmesingi, stokojantys pozityvių emocijų ir psichologinės paramos, vaikai ima nepaisyti savo emocinių poreikių, bijo prašyti pagalbos iš kitų, ima nepasitikėti savimi bei išgyvena atstūmimo baimę, – svarsto dr. G. Kaluževičiūtė, – Dėl šios priežasties, santykių baimė dažnai byloja apie ankstyvą „nuvertinimo“ jausmą, patirtą su pačiais svarbiausiais žmonėmis mūsų gyvenime – tėvais ir globėjais. Psichologinėje praktikoje, tokia baimė ir nepasitikėjimas savimi taip pat dažnai pasireiškia santykių, emocijų ir jausmų nuvertinimu – žmogus gali imti racionalizuoti emocinius potyrius arba juos „nurašyti“. Kaip ir su visomis baimėmis, baimė, susijusi su nepasitikėjimu savimi, turi būti sąmoningai „apdorota“. Svarbu suprasti, iš kur kyla mūsų noras racionalizuoti emocijas, rimtų santykių vengimas, atstūmimo baimė“.
Padeda tikėjimas ir artimi žmonės
Norint įveikti vienišumo baimę, visų pirma, svarbu neužsisklęsti savyje. „Kaip ir su kiekviena baime, fobija, trauma arba skausmingu išgyvenimu, svarbu, kad šie nesąmoningi potyriai būtų iškelti „į viršų“, t.y. sąmoningą mąstymą. Tai atlikti gali padėti net ir pokalbiai su šeimos nariais, artimaisiais ar kūrybinė veikla. Tokios veiklos skatina mūsų kontaktą su realybe“, – teigia dr. G. Kaluževičiūtė.
Nors kunigas A. Peškaitis sako, kad nėra vieno konkretaus recepto, kuris padėtų išsivaduoti nuo baimių, jis pritaria psichologijos mokslininkės minčiai, kad užklupus vienatvės baimei, svarbu pasidalinti savo išgyvenimais su artimais žmonėmis. „Kiekvieno žmogaus baimės turi labai skirtingas priežastis. Pirmiausia, tokiems žmonėms patarčiau susirasti bičiulį ar bičiulę, psichoterapeutą, kunigą – žmogų, kuriuo gali pasitikėti ir apie tai kalbėti. Blogiausia, kai apie tai nėra kalbama ir stengiamasi nuslėpti. Tokiu atveju baimė tik auga“, – patarimu nelikti vienam su savo baimėmis dalijasi A. Peškaitis.
Vis dėlto, baimių įveikimo kelyje, dr. G. Kaluževičiūtės nuomone, neretai gali prireikti ir specialistų pagalbos. „Naivu manyti, kad mes galime patys įveikti plataus mąsto trauminius potyrius, ypač pandemijos metu suintensyvėjusius emocinius ir psichologinius sutrikimus. Kiek žmonių gali atsakyti į klausimą apie tai, kokios psichologinės paslaugos prieinamos darbuotojams jų įmonėje arba profesinėje sferoje?“, – klausimą kelia Kembridžo universiteto Psichiatrijos departamento vyresnioji mokslininkė.
„Tyrimai rodo, kad daugelis žmonių, dirbančių stresinėje darbo aplinkoje, nenutuokia apie jiems prieinamas psichologines paslaugas arba prieigos prie tokių paslaugų neturi. Tai labai svarbi problema mūsų šalyje. Būtina užtikrinti reikiamas psichologines paslaugas ir jų prieinamumą ne tik kaip reakciją į jau susidariusias psichologines problemas, bet ir kaip prevencijos priemonę, kuri užtikrintų psichologinės sveikatos gerinimą“, – tvirtina dr. G. Kaluževičiūtė.