Propaganda kine – ne naujiena
Šiais laikais įtikėti „nuoga“ propaganda yra gana sudėtinga. Pavyzdžiui, jei koks nors prorusiškos televizijos, kuri yra transliuojama Lietuvoje, laidos vedėjas išsakytų teiginį, kad Černobylio katastrofa buvo sąmokslas prieš Sovietų Sąjungą, vargu ar daugelis patikėtu tokia informacija, mat faktai ir atlikti tyrimai rodo visai ką kitą. Todėl propagandistai, siekdami, jog jų skleidžiama žinia netaptų tokia akivaizdi, pasitelkia kur kas subtilesnes technikas, pavyzdžiui, propagandą „įvelka“ į meno ir pramoginę formą.
Propaganda kine ir televizijoje tapo labai populiari Antrojo pasaulinio karo metais. Šią informavimo formą naudojo tiek ašies pusė, tiek ir sąjungininkai. Jei pastarieji, su retomis išlygomis, propagandinius filmus pasitelkdavo tik savo šalies karių ir piliečių dvasiai ir moralei karo metais pakelti, tai fašistų propaganda buvo kur kas tamsesnė ir visiškai nutolusi nuo realybės – filmai apie prigimtinį žydų blogį, arijų rasės aukštinimą, Reicho didybę ir panašiai.
Šiai dienai propaganda taip pat egzistuoja tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose. Ir nors siekiai, pasitelkiant ją, yra panašūs, naratyvai, kaip konstruojama propaganda, labai skiriasi. Vakarai, o konkrečiau JAV, visada didžiavosi savo supervalstybės statusu. Filmuose apie superherojus, karą, istorinius įvykius amerikiečiai mėgsta pabrėžti savo šalies galybę, žmonių stiprybę ir drąsą. Tuo metu rytų propaganda dažniausiai pasižymi melu, faktų slėpimu ar iškraipymu bei dezinformacija.
Puikus to pavyzdys, Rusijos transliuotojo NTV atsakas amerikiečių sukurtam ir milžiniško populiarumo susilaukusiam serialui „Černobylis“. Nors vakarietiškoji versija, kaip įprasta istorinei dramai, kiek „pagražina“ scenarijų , iš esmės istoriją nupasakoja gana realistiškai ir neiškraipydama faktų. Rusija matydama šio serialo populiarumą, o svarbiausia – tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios neveiksnumo ir padarytų klaidų atskleidimą, imasi savo versijos kūrimo, kurioje atsiranda iki šiol jokiose ataskaitose ar kituose rašytiniuose šaltiniuose neminimas Centrinės žvalgybos šnipas, dalyvaujantis katastrofoje.
Galima sakyti, puikus personažo pasirinkimas – amerikietis šnipas, kurio veikla įslaptinta, todėl niekas apie jį iki šiol nežinojo. Nors seriale akivaizdžiai nėra pasakoma, kad būtent šis veikėjas prisidėjo prie atominės elektrinės katastrofos, vien tik jo būvimas įvykių epicentre žiūrovui sufleruoja, kad tai, galbūt, yra iš anksto suplanuotas JAV sąmokslas prieš Sovietų Sąjungą.
Propaganda Lietuvoje
Lietuvos kino ir televizijos ekranus, deja, pasiekia ne vienas Kremliaus propagandos mašinos kūryba vadinamas filmas: „Krymas“, „Vikingas“, „Šaltasis Tango“ ir kiti. Taip atsitinka todėl, kad tokia propaganda būna labai gražiai „įvilkta“ į pramoginį turinį, tad iš pirmo žvilgsnio yra sudėtinga ją identifikuoti. Net jei filmuose ir yra įžvelgiamos propagandos apraiškos, kino teatrų ir televizijų savininkai dažnu atveju nėra linkę prarasti pelno ar santykių su kino filmų platinimo kompanijomis, todėl tokias juostas praleidžia pro užmerktas akis.
Paanalizuokime vieną tokių propagandinių ir Lietuvoje rodytų 2016 metų filmą „Vikingas“. Kino juosta pasirodė praėjus dvejiems metams po įvykių Ukrainoje, kai buvo aneksuotas Krymo pusiasalis. Filmas pasakoja apie didįjį Kijevo kunigaikštį Volodymyrą ir jo kovą už Kijevo Rusios sostą. Nors filmo kūrėjai įtikinai aiškinimo, kad „Vikingas“ atvaizduoja tikrovišką to metų žmonių ginkluotę, gyvenimą ir buitį bei pasakoja tikrus to meto įvykius, bent jau dėl pastarųjų istorikai ir specialistai labai abejoja.
Ukrainiečiai kunigaikštį Volodymyrą laiko savo globėju, todėl nei blogiausiame sapne negalėjo susapnuoti, kad Rusija jį pristatys kaip savo tautos herojų. Istoriškai, Volodymyras Kijevą valdė dar tais laikais, kai Maskva net neegzistavo, tačiau filmo kūrėjų teigimu, kunigaikštis buvo pakrikštytas Kryme, todėl tai parodo šio regiono svarbą ir teisėtą priklausymą Rusijai.
Akivaizdu, kad šio filmo tikslas tiek rusams, tiek ir vakarų visuomenei yra įrodyti, kad Kijevo Rusios valstybė visada buvo Rusijos nuosavybė, o Ukraina, kaip šalis, neturi jokio istorinio pagrindo ir egzistuoja tik Rusijos dėka. Tad galima drąsiai sakyti, kad tokiuose filmuose kaip „Vikingas“ iškraipytais istoriniais faktais yra formuojama žmonių nuomonė, kuri vėliau gali tapti labai stipriu ginklu įvairiuose konfliktuose, balsavimuose ir ginčuose dėl teritorijų.
Taikosi ir į jaunąją auditoriją
Jei manote, kad istorinės juostos yra viena ir geriausia terpė propagandai kine, labai klystate. Animaciją, o dar tiksliau animacinius filmukus, propagandos konstruotojai pasitelkia kaip puikią priemonę daryti įtaką visuomenei ir formuoti juos nuomonę nuo jaunų dienų.
Kad animaciją galima panaudoti kaip įrankį propagandai skleisti, labai gerai iliustruoja vienas populiarus, vaikams skirtas, filmukas „Maša ir Lokys. Iš pirmo žvilgsnio smagus ir nuotaikingas filmukas, iš tiesų turi ne tik pramoginę ar mokomąją funkciją, bet kur kas tamsesnį tikslą – skleisti propagandą mažiesiems.
Nors šį produktą sukūrusi bendra Anglijos ir Rusijos kompanija kategoriškai tai neigia, ne vieno eksperto filmukas yra pripažintas propagandiniu. Šią animaciją analizavusių propagandos analitikų teigimu, serialo veikėja meška simbolizuoja Rusiją, o jos pagrindinis uždavinys yra įskiepyti vaikams teigiamą įvaizdį apie šią šalį.
Ir nors filmuko šalininkų teigimu, rusiškos propagandos užuominų „Maša ir Lokys“ neturi, viena iš serijų tai akivaizdžiai paneigia. Mergaitė Maša epizode pasirodo su kariška kepurę, kurį beveik atitinka NKVD karininkų nešiotą kepurę. Nemažai propagandos apraiškų galima sutikti ir kituose epizoduose – tradiciniai rusų kultūros kūno apdangalai, Maskvos vaizdai, komunizmą simbolizuojanti raudona žvaigždė ant lėktuvo sparnų ar net Kalėdų eglutės.
Kodėl animacija yra naudojama propagandiniais tikslais? Atsakymas labai paprastas. Mažieji tikrai nesidomi politika, nežino, kaip veikia pasaulis ir kad jame tyko daug pavojų, o jų vertybės ir pasaulėžiūra dar tik formuojasi, todėl geriausias būdas jiems įskiepyti norimas tiesas – per vaizdus, žaidimus ir filmukus.
Kaip atpažinti propagandą?
Kuo mažiau žmogus žino apie savo ir kitų šalių istoriją, kuo mažiau domisi faktais ir aktualijomis, tuo jis labiau yra paveikus propagandai. Prieš rinkdamiesi, kokį filmą žiūrėsite jūs patys, ar ką žiūrės jūsų vaikai, pirmiausia išsiaiškinkite, kas yra žiūrimo kūrinio autorius, kokios jo pažiūros, vertybės, ar jis nėra įsivėlęs į kokius nors nešvarius žaidimus ar skandalus. Žinodami apie autorių, galėsite akyliau ir kritiškiau vertinti jo darbą.
Nors kino juostų pagrindinė paskirtis yra suteikti mums pramogą, kažko išmokyti, sukelti įvairias emocijas, tačiau jei filmas nėra grindžiamas jokiais istoriniai faktais, supraskite – tai nėra realybė, o tik kažkieno fantazija. Tačiau jei filme yra sakoma, kad jis sukurtas pagal tikrą istoriją ar remiasi tikrais istoriniais įvykiais, nepatingėkite patikrinti, ar taip yra iš tiesų.
Taip pat reikėtų suvokti, kad šiais laikais jokia informacija neatsiranda tik šiaip sau. Vieni filmai yra kuriami tam, kad uždirbtų pinigų, o kiti – švietimo, problemų sprendimo tikslais, na, o dar kiti – propagandai skleisti. Tad net jei kažkas jums labai rekomendavo pažiūrėti kokį nors filmą arba radote apie jį puikius atsiliepus, tai tikrai nereiškia, kad kino juosta yra visiškai nekalta. Nuomonėms galima daryti įtaką, o komentarus rašyti iš netikrų paskyrų, todėl visada išlikite kritiški.
Na ir galiausiai – nepatingėkite patikrinti, ką žiūri jūsų vaikai. Suraskite laiko kartu su mažaisiais pažiūrėti jų pamėgtą turinį ir patys įvertinkite, ar jis išties yra tinkamas ir neslepia kažkokių kėslų.
Dar vienas būdas – pasitikrinti savo atsparumą propagandai. Tai galite padaryti, jei išbandysite „Bad News“ žaidimą, kuris yra išleistas visose Baltijos šalyse Demaskuok.lt iniciatyva. Demaskuok.lt vienija spaudos atstovus, visuomenę ir valstybę kovojant su propaganda ir netikromis naujienomis. Poreikis imtis tokios iniciatyvos atsirado natūraliai dėl to, kad netikros naujienos sulaukia vis daugiau dėmesio.
Žaidime „Bad News“, pats žaidėjas tampa „troliu“, kurio tikslas yra skleisti dezinformaciją tviteryje, o žaidimo vedėjas jį žingsnis po žingsnio moko, kaip apgauti žmones. Iš pradžių subtiliai, vėliau vis labiau keliant melų kartelę bei tolstant nuo realybės.
Dalis straipsnyje minimos informacijos parengta pagal LRT.lt publikaciją „Manote, kad tai tik filmukas? Iš tiesų jūsų vaikai žiūri propagandą“ (aut. Aida Murauskaitė).