„70- 80 proc. lemia užsiėmimai, šuns socializacija“, - pabrėžia šunų dresūros mokyklos „Reksas“ vadovas ir įkūrėjas Egidijus Brazys.
„Šunis dresuoti nesunku, daug sunkiau – jų šeimininkus!“, - juokauja šunų dresuotoja Daiva Gapsevičiūtė iš mokyklos „Dresuok šunį“.
Šiuos du dresuotojus kalbiname apie pagrindines šeimininkams kylančias problemas bei tai, kiek šuns elgesį nulemia jo veislė.
Svarbiausias – kelių mėnesių laikotarpis
Šunų dresūros mokyklos „Reksas“ įkūrėjas Egidijus Brazys teigia, jog auksaspalviai retriveriai, labradorai, vokiečių aviganiai, belgų malinua, rotveileriai, bokseriai iš tiesų lengviau dresuojami.
Pakėlęs skambantį telefoną „Rekso“ mokyklos vadovas dažniausiai išgirsta „mano šuo puola kitus šunis“.
Kiekvienas – su savu charakteriu
„Sakyčiau, kad lemia ne veislė, o konkretaus šuniuko charakterio savybės, - svarsto Daiva Gapsevičiūtė, atstovaujanti mokyklai „Dresuok šunį“. - Kiekvienoje vadoje šuniukai yra skirtingi – ir tai labai matosi, kai tą vadą turi namie. Tie 5-6 ar 10 mazgių ir kiekvienas jų yra kitoks. Aišku, yra tam tikri dalykai, būdingi tam tikrai veislei. Bet tai nereiškia, kad visi tos veislės šunys elgsis vienodai.“
Daugiausia apie mažylių charakterį ir gali papasakoti veisėjas, nes jis juos daugiausia laiko mato ir pažįsta. Žinoma, tai galioja tuomet, kai jo tikslas nėra greičiau jums įgrūsti šunį ir dingti.
Paklausta apie lengvai dresuojamus šunis, jų veisles, D. Gapsevičiūtė primena, jog apibūdinimas „lengvai dresuojamas“ nereiškia, jog šuo gimė mokėdamas sėdėti, gulėti, tarnauti ir klausyti kitų šeimininko komandų.
D. Gapsevičiūtė apibūdina šios veislės šunis kaip lengvai „pagaunančius“ komandas,
neužsispyrusius, tačiau pabrėžia, kad jie gali nei iš šio nei iš to susinervinti.
Didžiausia problema – agresija keturkojams ir dvikojams
Moteris teigia, jog į ją besikreipiančius šeimininkus galima suskirstyti į dvi kategorijas. Vieni skambina, sako turį jauną šunį ir norintys jį dresuoti. Kiti papasakoja apie savo 3-5 metų amžiaus šuns keliamas problemas ir klausia - „Ar galima ką nors padaryti?“
Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria šunų augintojai? D. Gapsevičiūtė ilgai nesvarsto: „Dėl agresijos. Visas kitas problemas gal dar gali pakęsti, bei kai atsiranda „dantys“, vargiai gali tai iškęsti“.
Dresūros mokyklos „Reksas“ vadovas E. Brazys teigia, jog agresiją kitiems žmonėms ar gyvūnams dažniau reiškia grandine prie būdos prirakinti šunys ar tie, kurie didžiąją dalį gyvenimo praleidžia voljere. Svarbu užmegzti ryšį su šunimi, su juo žaisti, rodyti dėmesį vedžiojant.
„Šunį dresuoti reikia nuo to momento, kai jis atsiranda pas jus namuose, - treneriui pritaria ir D. Gapsevičiūtė. - Pavyzdžiui: „aš nenoriu, kad tu graužtum batus“, „aš nenoriu, kad tu ant manęs šokinėtum“ (ypač, jei esi vokiečių dogas), „tavo vardas yra toks, kai kviečiu, turi ateiti“. Blogiausia, kai iki pusės metų tai yra linksma ir smagu, o po to, pavyzdžiui, šokinėjimas ant žmonių, jau yra nebesmagu. Šuo galvoja - „bet... gi tuo dar vakar tuo džiaugeisi!“. Štai šis pokytis šuniui yra sunkiausias – kai keičiasi taisyklės. Todėl geriausia jas sudėlioti iš pat pradžių“.
Net jei mažas šuniukas yra neišpasakytai mielas ir pūkuotas, jam turi būti taikomos taisyklės, kurios galios visą ateinantį dešimtmetį, keturkojui gyvenant jūsų namuose.
Šeimininkai kenčia nuo problemų, kurias sukuria patys
„Šuniui iš pradžių leidžiama daryti ant vadinamųjų palučių ar laikraščių. Ir taip jis įpranta daryti patalpoje, ne ant pievos, kaip priklausytų. Na, galima padėti palutes tais atvejais, kai šuo serga, yra labai šalta, šuo – labai jaunas. Bet kuo ilgiau jos bus padėtos, tuo daugiau bus problemų,“ - kalbėjo vyras.
Jauni samojedai – ypač energingi. Įsigijus tokį šunį reikėtų taip pasidalinti jo vedžiojimo pareigas su kitais šeimos nariais, kad keturkojis bent 4 kartus per dieną pabuvotų lauke.
Palikti vieni šunys dažnai graužia ir kitaip gadina daiktus. Tokią bėdą, pasak dresuotojo, galima spręsti pripratinant šunį būti narve namuose, tačiau toks šeimininko elgesys neturi būti kaip bausmė, šuo turi būti po truputį pratinamas prie narvo.
„Dar dažnai stebiu, kaip šunys išveda šeimininkus pasivaikščioti, o ne šeimininkai šunis. Žmonės skuba, lekia į darbus, o šuo išmoksta eiti bet kaip. Užaugęs jau jis tempia šeimininkus. Visuomet reikia kontroliuoti šunį – jis turi eiti greta, ant trumpo pavadėlio, neleisti jam pirmam veržtis pro duris. Mažą vaiką paimame už rankos ir vedamės šalia – neleidžiame jam kažkur klaidžioti. Toks turėtų būti ir šuns auklėjimas. Jei tempia – stoviu, niekur neinu ir ignoruoju“, - kalbėjo E. Brazys.
Jis teigė, jog dar viena svarbi komanda - „Paleisk!” arba „Palik!” . Po jos šuo turi atsitraukti nuo maisto ar padaro, kuris jį sudomino.
Problemos – iš beprotiškos meilės
Viena pagrindinių bėdų, iš kurios gimsta šunų elgesio problemos, dresuotoja Daiva Gapsevičiūtė įvardina „meilę be proto“.
Paklausta, ar tam tikrų veislių šunis lengviau perauklėti, išdėstyti jiems naujas taisykles, dresuotoja nustebina: „Yra šeimininkai, lengviau pasiduodantys dresūrai, ir yra sunkiau pasiduodantys“.
Prieglaudinukai – bijo visko, nuo šluotos iki pakelto tono
Ar pavyksta šeimininkams įrodyti, jog jų meilė – tiesiog per didelė? Mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja teigia, jog šeimininkai į ją kreipiasi tada, kai patys suvokia, jog toliau su tokiu šuns elgesiu taikstytis negalima. Jie būna pasiruošę keisti ir savo elges.
Ar tai priklauso nuo šuns veislės? Moteris teigia, jog žinodama šuns veislę ji žino, ko maždaug tikėtis, tačiau tai ne visuomet pasitvirtina. Lygiai taip pat nedaug skiriasi veislinių ir iš prieglaudos paimtų šunų dresūra.
„Yra vienintelis skirtumas – jeigu šuo į prieglaudą pakliuvo jau suaugęs, tuomet kokiais 95 proc. atvejų tai yra muštas ir bailus šuo. Jis turi nepasitikėjimą žmonėmis. Gali būti šluotos baimė, stiprus nepasitikėjimas svetimais žmonėmis, pakelto balso, staigių judesių baimė. Ar tiesiog baikštumas – tik kas nors, jis iškart pritupia ir žiūri - „Oi, o kas čia dabar bus?“. Iškart matyti, kad šuo kažko išsigando. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra blogas šuo“, - dėstė šunų dresuotoja.
Pati D. Gapsevičiūtė dirbo su itin baikščiu šunimi, kuris nė vieno žmogaus neprisileido artyn. Vėl „įtikinti“ keturkojį, kad ne visi žmonės muša, jai užtruko keturis mėnesius.
Ar mušate vaikus, už darymą į sauskelnes?
E. Brazys nerimauja, jog dažnas pilietis, išgirdęs apie šuns keliamą problemą, vis dar pasiūlo ją spręsti smurtiniu būdu.
„Klaidinga manyti, jog šunį reikia auklėti bausmėmis, lupti. Taip pat – patrinti šuns nosį (į išmatas, - red. past.), jei kur nors pridarė. Ar mes mušame, baudžiame vaikus, kai jie daro į palas ar sauskelnes? Ne. Čia lygiai tas pats. Reikia keisti savo elgesį – dažniau išvesti tą šunį į lauką. Baudimais nieko nepasieksi. Dabar niekas taip su šunimis nebedirba – taikoma pozityvios motyvacijos metodika. Dar vienas kvailas patarimas – jei šuo šoka, užminti jam ant galinių letenų. Tas pats, jei vaikas atbėgtų pas tave džiaugdamasis, o tu jam – še per veidą. Su vaikais taip nesielgiame, negalima ir su gyvūnu. Yra metodika, kaip šunį mokyti nešokinėti. Bet tam jau reikės ateiti į mūsų mokyklą“, - visų auklėjimo detalių neatskleidė E. Brazys.
Dresuotojo teigimu, sunkiai išprendžiamas problemas, nestabilią šuns psichiką gali lemti genetika. Dresuotojas kritikuoja lietuvių pomėgį pigiai pirkti veislinius šunis turguje, iš rankų ir automobilių bagažinių.
Iš asmenų, siekiančių šunį kuo greičiau parduoti Jums šunį galite įsigyti „pusiau Jorkšyrą, pusiau krokodilą“ - pajuokauja dresuotojas, paminėdamas vieną paklausiausių šunų veislių.
„Čia tas pats, kaip įsigyti vokišką Kinijoje rinktą „BMW“. Geriau jau pataupyti pinigų ir įsigyti normalų veislinį šunį, su normalia psichika. Na, o jei nėra lėšų, gal geriau iš globos namų paimti tą šuniuką – turėsi normalų gyvūną, nereikės daug pinigų išleisti gydymui. Mišrūnai taip pat puikiai klauso, su jais nėra problemų, tikrai nesakyčiau, kad juos dresuoti sunkiau“, - patarė E. Brazys.
Jo nuomone, normalaus veislinio šuns kaina prasideda nuo 2000 litų.
Seneliai dar kartą nori šunų
E. Brazys teigia pats dalyvavęs edukaciniuose užsiėmimuose su šunimis, kurie vyko senelių namuose, aklų ir silpnaregių vaikų centre. Jų metu galima pastebėti, kaip šunys žmones veikia emociškai.
„Šuo ne gydo, bet jis yra stimulas, dėl kurio kažkas vyksta. Jį galima panaudoti į kaip aktyvinantį, ir kaip raminantį elementą. Vienas iš momentų yra geros emocijos, likusios po susitikimo su šunimi. Tačiau ir jos yra svarbu, norint pasveikti“, - svarstė D. Gapsevičiūtė.