Šuo po darbo tiesiog miega
Kinologas, Muitinės mokymo centro mokymo bei metodikos skyriaus vyr. inspektorius Artūras Zaleckas pasakojo, kaip po darbo ilsisi muitinėje dirbantys šunys.
„Visi muitinės šunys gyvena pas savo šeimininkus. Aš turiu du šunis, kurie atsikelia su manimi 6 ryto, važiuoja į darbą ir 21 val. grįžta namo. Jie visą dieną praleidžia muitinės mokymo centre, nes pats esu dėstytojas. Jie dirba savo darbą kaip vaizdo medžiaga. Kad galima būtų išmokyti kitus, jie dirba normaliomis, realiomis sąlygomis. Šunys dirba aštuonias valandas. Per tą laiką jie turi daug ką surasti. Žinoma, darbo dienos metu yra daromos pertraukos, tačiau šuniui tai yra žaidimas, nes gyvūnas dirba malonų darbą. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus darbas ir hobis sutampa, jis gali dirbti kad ir visą parą. Jeigu šuo nesugeba to daryti, nereikia jo kankinti. Juk ir žmogus kankinasi būdamas ne savo vietoje“, - sakė A. Zaleckas.
Anot pašnekovo, šuo ilsisi pas šeimininką namuose: „Miegoti šuo gali ir automobilyje važiuojant iš vieno posto į kitą. Tačiau retas šuo miega, nes atrenkami dirbti labai norintys šunys. Jie, tik įlipę į automobilį, nerimsta ir laukia darbo. Tačiau yra ir ramių šunų, kurie užmiega. Šuo po tarnybos dienos būna labai ramus. Suformuojama tokia elgsena, kad darbe žaidžiame, namuose – ilsimės. Tarkime, mano šuo automobilyje pastoviai loja, tačiau bute per aštuonis metus nei vieno karto nėra sulojęs. Tai nebuvo pasiekta bausmėmis. Tiesiog jo gyvenimas yra toks, kad automobilyje yra smagu ir jis gali tai daryti, tačiau namie jis ilsisi.“
Anot kinologo, tinkamas šuo tarnyboje gali dirbti net dvylika ar trylika metų.
„Visų pirma, bandai atrinkti sveiką šunį. Tokio šuns gyvenimo trukmė dažnai būna ilgesnė, nes jis nuolatos juda ir nepatiria streso. Taip yra, nes jis mėgsta savo darbą. Jeigu šuniui duodi užduotį, kurios jis negali įveikti, žinoma, jis stresuoja, tačiau tam ir yra atranka. Pareigūnai irgi atrenkami su psichologų pagalba“, - pasakojo A. Zaleckas.
Terapiniai šunys labai pavargsta
Lietuvos kinologų draugijos viešųjų ryšių atstovė Aurelija Staskevičienė papasakojo apie kaniterapijoje naudojamų šunų darbą ir poilsį.
„Pagal standartus terapiniai šunys turi dirbti labai nedaug - apie 15-20 minučių ir tik porą kartų per savaitę. Pavyzdžiui, kaniterapijoje naudojami šunys labai pavargsta psichologiškai, nes jie užmezga emocinį ryšį su pacientu. Šie šunys jaučia žmones. Tarkime, proto negalią turintis žmogus arba pacientas, kurio motorika sutrikusi, ir gestikuliuoja kitaip, ir skleidžia kitokius garsus. Šuniui jie net kvepia kitaip, o šuns uoslė juk labai jautri. Žinoma, šunys yra tinkamai paruošti, kitam pavadėlio gale stovi kaniterapijos asistentas (šuns vedlys), kuris iš šuns kūno ženklų pastebi, kas vyksta. Šuo gali pradėti dažniau laižytis, žiovauti, vengti akių kontakto – šie ir kiti streso požymiai rodo šuns nuovargį. Tai ženklai, jog šuniui jau reikia poilsio“, - sakė A. Staskevičienė.
Specialistė atskleidė, kaip terapiniai šunys ilsisi: „Pirmiausiai jie išvedami iš patalpos, kurioje vyksta užsiėmimas. Šuniui leidžiama pasipurtyti: šitaip jis tarsi nusipurto įtampą, atpalaiduoja raumenis ir atsikrato streso. Šuo turi būti paleidžiamas laisvai pabėgioti, jam duodama palakti šviežio vandens, pažaidžiama su jo mėgiamu žaisliuku. Labai svarbu, kad šuo turėtų galimybę ramiai pabendrauti su šeimininku, svarbus akių kontaktas, paplekšnojimai, pagyrimas. Šuniui leidžiama pabūti šunimi, nes terapinio užsiėmimo metu jis buvo šiuo tuo daugiau nei šuo. Kai šuo pasiilsi, kartais galima grįžti į užsiėmimą, bet kartais to daryti negalima.“
Lietuvos kinologų draugijos atstovė pasakojo, kad konkrečių ribų, kiek metų šuo gali dalyvauti terapinėje veikloje, nėra.
„Yra ir aštuonerių metų šunų, dirbančių šį darbą. Mes kasmet testuojame šunis, specialistas nustato šuns būklę, tiriama, ar šuo gali tęsti darbus. Labai svarbu gyvūno gerovė, kaniterapijoje tai vienas iš prioritetų. Terapinis šuo yra svarbiausias kaniterapijoje, be jo mes nieko negalėtume, todėl turime jį puoselėti: leisti jam pailsėti, suteikti gerą veterinarinę priežiūrą, šuo turi gyventi saugioje aplinkoje, turėti mylimus šeimininkus. Dėl to mes nesame už beglobių šunų integraciją į šią veiklą. Jie arba šių šunų tėvai praeityje yra patyrę negatyvių emocijų, susijusių su žmonėmis. Reikėtų tokiam šuneliui leisti džiaugtis žmonėmis, o ne apsunkinti jo gyvenimą“, - kalbėjo A. Staskevičienė.