Psichologas: gyvūnas - ne greitosios pagalbos darbuotojas, o tavo šeimos narys

Vieni keliasi anksti ryte ir bet kokiu oru veda savo mezginiais aprėdytą taksą laukan. Kiti glosto murkiantį persų katiną. Dar kiti neatplėšia akių nuo po akvariumą lėtai plaukiojančių auksinių žuvelių. Tačiau ar kada susimąstėte, galbūt gyvūnai padėjo išvengti depresijos, širdies kraujagyslių ligų, ar aptiko auglio užuomazgą. Netikite?

Psichologai vieningai sutaria – gyvūnai gali būti „terapeutais“ gydant psichologines ir kitas ligas. Taip pat priduria – šunų terapija turėtų skintis kelią į pripažinimą Lietuvoje.

Šuo negali tapti tik įrankiu

Psichologė Edita Čekuolienė teigia, kad gyvūnai geba aptikti įvairias ligas ar jausti žmogaus problemas. Pavyzdžiui, katės jaučia patologines žmogaus problemas. Tačiau remiantis mokslininkų tyrimais, šunys teikia kur kas didesnę naudą.

„Pagaliau Lietuvoje prasideda šiokios tokios diskusijos dėl šunų terapijos (kaniterapijos – red. past.). Lenkai jau seniai taiko šį metodą, kuris pasiteisino. Ypač tai naudinga vaikams, kurie serga autizmu, nežaidžia su žmonėmis, daiktais, tačiau gloso šunį, keturkojis jiems padeda judėti. Ši terapija veikia panašiai kaip ir delfinų. 

Kaniterapiją vertinga taikyti ligoniniams po operacijų, tai sužadina tam tikrus jausmus, bendravimą. Šunys specialiai yra apmokomi, įleidžiami į palatas, kartais net ir pas tuos, kurie nenori pasveikti... Būna visko. Lietuviams nereikia „išradinėti dviračio“,viskas jau yra sukurta, svarbiausia „teisingai nutiesti kelią“, t.y. įteisinti, parengti ir apmokyti šunis, juos prižiūrėti“, – svarstė E. Čekuolienė.

O. Lapinas

Reikia, kad žmogus jaustų atsakomybę už įsigytą gyvūną. Gyvūnas tai ne greitosios pagalbos darbuotojai, kurie suskaudus atvažiuos, pagelbės ir išvažiuos. Jis yra tavo šeimos narys, jis gyvena su tavimi, tu įsipareigoji juo rūpintis.

Moteris pridūrė, kad Lietuvoje dažnai egzistuoja problema: „pasiteisino Lenkijoje, pasiteisins ir pas mus Lietuvoje. Tačiau reikia atsižvelgti ir į šunų interesus, jie negali tapti tiesiog įrankiu. Šuniui reikia dėmesio ir meilės. O ypač tokiems, kurie padės žmonėms.“

Šunys geriausi žmonių pagalbininkai

Panašiomis įžvalgomis dalijosi ir psichoterapeutas Olegas Lapinas, sakydamas, kad šuo iš visų naminių gyvūnų yra ištikimiausias, nuoširdžiausias ir orientuojasi ne į save kaip, pavyzdžiui, katės, o į šeimininką, kurį tarsi prilygina savo gaujos vadui. 

„Šunys rodo ištikimybės jausmą, altruizmą. Jis greičiau pamirš savo interesus nei šeimininko. Tai suteikia santykį, o santykis jau byloja apie tam tikrą gydymą. Tai lyg bendras atsparumo ligoms pagalbininkas, tačiau ne vaistas. Jis padeda sveikti, gyventi su liga ir panašiai“, – mintimis dalijosi O. Lapinas.

Pasak pašnekovo, šunys gali užuosti piktybinių auglių kvapą, todėl nenuostabu, kad jie atranda tam tikras vietas, jas uostinėja. Tai nebūtinai gali būti auglys, tačiau šioje vietoje gali būti tam tikras uždegimas ar kitas ligos židinys, jo užuomazgos. Nereikia būti naiviems ir galvoti, kad šuo sugeba užuosti tik narkotikus, savo grobį ar sekti nusikaltėlius.

Vyras paminėjo ir kelis pavyzdžius, ką gali padėti gydyti tam tikras gyvūnas.
„Žmonės gyvendami su šunimis ar katėmis mažiau serga širdies kraujagyslių ligomis, depresija, žaisdami su delfinais vaikai išmoksta bendravimo, tai ypač sėkmingas metodas, tiems, kas serga autizmu. Taip pat, žmogus, kuris jodinėja ant žirgo, gali sustiprinti savo kūną. Mus ramina tam tikrų gyvūnų stebėjimas, pavyzdžiui, kačių ar žuvų.“

Gyvūnas ne daiktas, juo reikia rūpintis

O ar visi žmonės gali bandyti tam tikrus negalavimus įveikti kartu su savo gyvūnais? Pasak specialistų, didžioji dalis tikrai gali, tačiau yra kelios išimtys. 

E. Čekuolienė akcentuoja, kad žmonės, kurie turi tam tikrų baimių, fobijų, galbūt kažkada patyrė psichologines traumas, kurios paliko ilgalaikes pasekmes - šiems žmonėms gali sunkiai sektis užmegzti santykį su gyvūnais. Tačiau terapiją galima taikyti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Be to, svarbiausias dalykas – viskas priklauso nuo žmogaus temperamento.

„Vienas žmogus puikiai sutars su gyvūnu, o kitam gali būti visiškai priešingai - nei klausys, nei mėgs. Tai jausis tiek iš žmogaus, tiek gyvūno pusės. Pavyzdžiui, vienas vaikas sukrykščia ir bėga glostyti šunį, o kitas išsigąsta ir slepiasi nuo jo. Tai savotiškas suderinamumas, lyg biolaukas. Bet kokiuose santykiuose traukia panašumai, o ne skirtumai“, – pridūrė E. Čekuolienė.

O. Lapinas pridūrė, kad svarbu pozityvus požiūris į gyvūną, tik tada jis gali padėti žmogui išspręsti jo bėdas ar kokias nors ligas.

„Reikia, kad žmogus jaustų atsakomybę už įsigytą gyvūną. Gyvūnas tai ne greitosios pagalbos darbuotojai, kurie suskaudus atvažiuos, pagelbės ir išvažiuos. Jis yra tavo šeimos narys, jis gyvena su tavimi, tu įsipareigoji juo rūpintis, be to, turi būti pasiruošęs, kad greičiausiai jis numirs greičiau negu tu. Todėl privalu išmokti jį priimti kaip šeimos narį, vaiką, o ne kaip kokią tabletę, kai ką nors suskausta“, – savo įžvalgomis dalijosi vyras.

Šunys – vienišių išsigelbėjimas

Šunys itin tinka vienišiems žmonėms. Pasak E. Čekuolienės, tai nebūtinai vien tik saugumo jausmas, kaip dažnai sakoma, tiesiog su šunimi žmogus jaučiasi kaip turėdamas supratingą sielą.

„Visi gyvūnai yra socialūs, jiems reikalingas bendravimas. Todėl gyvūno negalima įsigyti vien dėl pramogos. Jeigu tu priimi juos į tavo šeimą, jie tave priima į savąjį.

Vienišiems žmonėms, kurie tokie buvo visą gyvenimą kitokio, apsupto žmonių ir socializacijos net neįsivaizduoja. Tačiau, jeigu žmogus visą laiką buvo apsuptas žmonių, ir to jausmo neteko, jis neretai tą bando kompensuoti įsigydamas gyvūną, kuriuo rūpinasi, maitina, o šis jį myli ir visada ištikimai laukia, kai tik šis praveria namų duris“, – priduria pašnekovė.

O. Lapinas užsiminė, kad paprastai vieniši žmonės atranda gyvūnuose prasmę, nes turi kuo rūpintis, atranda savotiškus klausytojus, taip pat partnerį, gal ir ne visu šimtu procentu. Jo manymu, šis santykis panašus į vaiko auginimą. Be to, žmogus, kuris dėl įvairių priežasčių nusivylė žmonėmis, renkasi gyvūną, kuris jo neišduos.

Žymi Lietuvos moteris su šunimis, bet be vyro?

Pasiteiravus, ar nėra iškreipiami žmogiški santykiai, kai žmogus mieliau renkasi gyvūno draugiją ir izoliuojasi nuo visuomenės, psichologų manymu, vieningo atsakymo šiuo klausimu negali būti.

Kodėl, pavyzdžiui, viena žymi Lietuvos moteris, augina kelis šunis, tačiau vis dar neturi vyro?
E. Čekuolienė svarsto, kad tai savotiškas žmogaus bėgimas nuo kažko, mat turėdama kelis gyvūnus, ji bando kažką kompensuoti.

„Gal kažkas anksčiau ją gyvenime nuvylė. Ir tai tikra, tai nesuvaidinti dalykai, ji myli savo gyvūnėlius. Galbūt žmogus yra nukentėjęs nuo apgaulių ir dabar nori kažko tikro, išgryninto jausmo, kuris jai galūt yra būtinas, tačiau tai tik samprotavimai“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Psichologė pridūrė, kad toks santykis su gyvūnais nėra blogas, tiesiog žmogus bando saugotis apgaulių ir netikrumo.

O. Lapinas svarsto, kad galbūt ši moteris yra įskaudinta vyrų, jais nusivylusi, todėl ji renkasi auginti ir rūpintis gyvūnais, kurie iš esmės yra patikimesni.

Ir apibendrina pastebimą tendenciją:

„Daugėjant vienišų žmonių, išsiskyrusių, vienišų motinų, kurios augina vaikus, natūraliai didėja tikimybė auginti ir draugauti su gyvūnais. Tai savotiška vienišumo kompensacija.“