Kokios veislės tam labiausiai tinkamos?
Kas nežino, kaniterapija gali būti naudojama esant fiziniams ir emociniams sutrikimams. Ši procedūra neįmanoma be savo darbo gerai išmanančio specialisto, kuris dirba su specialiai paruoštu atestuotu šunimi. Kaip bebūtų, kaniterapijai tinka tikrai ne kiekvienas šuo. Jam keliami tam tikri reikalavimai. Gyvūnas visų pirma privalo turėti reikalingas charakterio savybes. Be jų dresūros pradėti neverta.
Specialistai sako, kad nėra apibrėžta, kokių veislių šunys yra labiausiai tinkami kaniterapijai. Kaip bebūtų, terapiniam darbui nerekomenduojami šunys mišrūnai, nes nežinoma, kokiomis sąlygomis jie augo, kokią patirtį, kuri yra labai svarbi jautriaisiais šuns raidos bei gyvenimo laikotarpiais, turėjo.
Pasaulinė praktika rodo, kad gyvūnų prieglaudų šunys taip pat nelabai tinka šiam darbui. Taip yra, kadangi jie patyrė sunkių išgyvenimų, jų bendravimo su žmonėmis patirtis gali būti negatyvi.
Šalyse, kur kaniterapija toli pažengusi, dažniausiai šiam darbui atrenkami veisliniai šunys. Tai yra gyvūnai, kurių protėviai buvo išvesti dirbti su žmonėmis, vadinamieji šunys kompanionai (kavalieriaus Karolio spanieliai, niūfaundlendai, auksaspalviai ar Labradoro retriveriai, samojedai ir kt).
Kinologai įsitikinę, kad šuns šeimininkas savarankiškai negali nuspręsti, ar jo augintinis galėtų būti naudojamas kaniterapijoje. Jei manote, kad jūsų šuo turi tam tinkamą charakterį, pirmiausia turite kreiptis į profesionalų kinologą. Ir jei jis tai patvirtins, prieš akis – ilgas ir sudėtingas darbas.
Kaniterapijai tinkamo šuns dresūra gali būti pradėta bet kokiame amžiuje, tačiau reikia atminti, kad ji trunka visą gyvenimą. Visgi dresūra nėra pats svarbiausias dalykas. Žymiai daugiau reikšmės turi keturkojo charakterio bruožai ir temperamentas. Be to, pats šeimininkas savo augintinio kaniterapeutu paversti negali. Tam reikia profesionalios specialistų pagalbos.
Kokį charakterį turi turėti kaniterapinis šuo?
Lietuvos kinologų draugijos Mokymų centro vadovė Daiva Kvedarienė DELFI kalbėjo, kad tikrai ne kiekvienas draugiškas šuo tinkamas kaniterapijai. Kol kas Lietuvoje yra tik šeši šiai terapijai naudojami šunys.
Anot Lietuvos kinologų draugijos atstovės spaudai Aurelijos Staskevičienės, terapiniai šunys atrenkami iš šuniukų vados. Jie yra ne kartą testuojami. Specialistė aiškino, kad procesas nuo gyvūno įsigijimo ir mokymo iki terapinio darbo pradžios yra labai ilgas. Jis reikalauja specifinių kinologijos žinių ir kinologinės patirties. „Suklysti negalima – kaniterapeutas turi būti tikras, kad jo terapinis šuo yra absoliučiai patikimas“, - sakė A. Staskevičienė.
Kaip teigė pašnekovė, kaniterapijai naudojamas šuo turi būti tinkamai socializuotas. Kitaip tariant, jis turi gerai jaustis ne tik tarp savo šeimininkų, bet ir tarp nepažįstamų žmonių.
Gegužės pabaigoje Kaniterapijos asociacijos iniciatyva grupė šunų iš Vilniaus ir Kauno kartu su savo vedliais laikys egzaminą. Šiam egzaminui savo Labradoro retriverę Amber ruošia ir vilnietė Karina Granat. Pasak jos, svarbiausia, kad kaniterapijai ruošiamas šuo nebijotų įvairių aplinkos dirgiklių: „Be visų kitų savybių, terapinis šuo privalo būti draugiškas, kontroliuojamas, nuspėjamas. Viena pagrindinių terapinio šuns savybių aš laikau šuns gebėjimą prisitaikyti prie įvairiausių situacijų bei dirgiklių ir visišką šuns pasitikėjimą savo vedliu. Dėl to kiekvienas terapinis šuo turi būti testuojamas, o menkiausias neatitikimas neturi būti praleidžiamas pro akis“.
Kaniterapiniai šunys yra nuolat stebimi. Tokie šunys kasmet iš naujo laiko egzaminą, kurį stebi komisija, sudaryta iš trijų specialistų – dviejų kaniterapeutų ir vieno kaniterapijos asistento. Egzamino metu tikrinamas šuns ryšys su vedliu, reakcija į įvairius dirgiklius, savitvarda, mokėjimas dirbti komandoje ir kiti dalykai. Egzaminas labai sunkus ir šuniui, ir vedliui. Galbūt todėl Lietuvoje kol kas nėra nė 10 pirmojo kaniterapinio lygio sertifikuotų šunų.