– Kiek pusryčiai yra svarbūs, palyginus su kitais dienos valgiais?
– Jeigu mes bendrai pažiūrėsime į visą valgymo kultūrą, tai pusryčiai turbūt įeitų į vieną iš svarbiausių rytinių apeigų, kuri žmogų ne tik įmeta į disciplinines vėžias, bet taip pat, žvelgiant iš metabolinės pusės, mano manymu, tai mobilizuoja hormoninius ryšimo procesus, kurie dienos bėgyje veikia stabiliau, jeigu palygintume su atvejais, kai žmogus praleidžia tą pirmąjį valgymą ir nukelia jį vėlesniam laikui.
Jeigu dar pažiūrėsime iš medžiagų apykaitos pusės, mes galime kalbėti apie cirkadinius ritmus mūsų organizme, kurie veikia kaip paprastas laikrodis. Jeigu mes tiksliai atliekame savo funkcijas, reguliariai maitinamės, tai ir jis veiks reguliariai, tuo bus mažesnė rizika medžiagų apykaitos ir virškinimo trakto ligoms. Tas nereguliarumas būtent ir atveda prie visų blogumų, žmogus pusryčius gali valgyti nors ir 6-tą valandą ryto, tai didelio skirtumo nepadaro ir viskas priklauso nuo gyvenimo būdo bei reguliarumo. Pusryčiai yra svarbūs inicijuoti procesą.
– Be to, kad žmonės neįsivažiuoja į mitybos dienos ritmą, kokias jie dar daro klaidas?
– Dažnai vadinama klaida, kai žmonės įsistato save į tam tikrą emocinę būklę, galbūt save prisiminsite ar kažką įsivaizduosite, kai žmogus pradeda dieną motyvuotai, jis būna kupinas jėgų ir motyvacijos, pusryčiai būna sveikiausias ir didžiausias jo maisto davinys. Jis gali suvalgyti jogurtą, porą sumuštinukų, gali košės sau išvirti, nuo nuotaikos ir noro, bet kas būna vakare, o vakare dažniausiai jau dingsta visa nuotaika, visa motyvacija ir žmogus persivalgo, tai turbūt dažna klaida, kurią daro žmonės. Jie neįvertina, jog alkis greitai ateis, kai prasidės jo darbymetis ir pusryčiai gali būti pernelyg maži, kad suteiktų norimą sotumo jausmą, žmogus po valandos vėl nori valgyti, todėl griebiasi maisto.
Mes pervertiname savo galimybes, kiek mes galime būti be maisto. Suvalgome pernelyg mažą porciją, pernelyg daug angliavandenių ir mažai baltymų turintį maistą. Kitas dalykas, dažniausiai žmogus po penkių darbo valandų turi dienos pietus, tai yra 11-ta, 12-ta arba vėliausiai 13-ta valanda, dažniausiai žmonės dirbantys ofise pusryčiauja apie 6-tą valandą ryto ir čia mes susiduriame su tokia problema, kad žmogus papusryčiauja sočiai 6-tą ryto, sočiai papietauja 11-tą ar 12-tą valandą. O kas atsitinka po to? Po to jis persivalgo, nes tokiu būdu žmogus jau gavo du trečdalius savo dienos normos maisto, o priekyje dar visas vakaras, per tą laiką jis bus alkaniausias.
Taip gaunasi, jog mes viską suvalgome pirmos dienos pusėje, galime nestipriai papusryčiauti ar papietauti, nekreipdami dėmesio į tai ką valgome, o kai jau vakare grįžtame namo, norime to šilto ir specialaus maisto, nors, atsižvelgiant į energetines galimybes, kad nepakenktume sau ir medžiagų apykaitai, negalime sau leisti kažkokio sotesnio maisto, todėl tai lydi į persivalgymą. Tokių atveju gali grėsti ir emocinis persivalgymas. Todėl galima sakyti, kad žmogus neįvertina aspekto, kad jis bus alkaniausias antros dienos pusėje, bet suvalgo didesnę savo energijos dalį dar pirmoje pusėje.
– Kartais matau atvirkštinį variantą, jog žmonės dienos pradžioje labai skuba ir nespėja pavalgyti.
– Arba taip, jie nepavalgo ir galvoja, kad aš ir taip turiu daug darbo, todėl aš alkio neturiu, viskas tvarkoje. Bet kai tik ateina popietinis laikas arba kai tas streso krūvis sumažėja, tada alkis pradeda belstis į mūsų duris. Jis pavalgo labai greitai ir net nebūna jokio proceso, organizmas dar to nepagauna, jis sotumą pajaučia kažkur po 30 min. Tai yra labai individualus aspektas, mes turime pritaikyti valgymą prie kiekvieno gyvenimo būdo individualiai.
– Kava, sausi pusryčiai, sumuštiniai, ar toks maistas ryte yra blogas pasirinkimas?
– Viskas gali būti tvarkoje, jeigu žmogus neturi virškinimo trakto ligų, o ant tuščio skrandžio kava kaip tik slopina apetitą, kofeinas paskatina budrumo jausmą, todėl tai tampa tokiu stimuliantu, bet kai kofeino veikimas krenta, žmogus gali vėl pradėti jausti alkį, todėl kavos gėrimas ant tuščio skrandžio gali baigtis blogai. Geriausia turėti nors kažkokį maistą virškinamajame trakte prieš geriant kavą ir atskirkime kavos gėrimą nuo valgymo kažkur 30-40 minučių.
Aš nesu prieš sumuštinius ar košes, jeigu žmogus jaučia ribas, tai viskas gerai. Ir apskritai, sumuštinius galima labai gerai padaryti, jeigu mes pakeistume batoną į pilnagrūdę duoną, sviestą galime palikti, o vietoje tos daktariškos dešros uždėti liesos mėsos pjausnelį ar sūdytos lašišos, tai gautųsi pilnavertiškesnis pusryčių variantas. Aš visada sakau, kad žmogus daugiau 3-jų sumuštinių nesuvalgys, jis neprisivalgo dažniausiai, svarbiausia yra maisto kokybė. Aš visada mėgstu derinti makronutrientus tarpusavyje.
Jeigu žmogus gaus visus reikiamus maisto elementus vėliau, tada jis gali pradėti rytą nuo košių, sausų pusryčių ar kito maisto, kuriame daug angliavandenių. Jeigu jis įvertina tą kiekį, kuri suvalgys po pusryčių, viskas bus gerai. O dar geriau, jeigu žmogus pabandys pasidaryti kiek kokybiškesnį maisto variantą ir tuos dribsnius sumaišys su graikišku jogurtu ar grūdėta varške, bet ne su pienu. Todėl paprastam žmogui sausi pusryčiai yra geras variantas, jeigu mes jį derinsime ne su pienu, bet su geresnėmis alternatyvomis.
– Ar egzistuoja toks dalykas kaip idealūs pusryčiai?
– Ne, mūsų organizmui nėra svarbu, kada valgyti steiką, ar ketvirtą valandą ryto, ar vakaro, tai tik yra mūsų kultūrinis aspektas, jog ryte valgome kiaušinį. Turbūt neįsivaizduojate, kaip omletą galima valgyti per pietus. Bet kodėl mes negalime to padaryti? Mes galime steiką valgyti ir rytais, nes mūsų organizmui tai yra ta pati maistinė medžiaga, bet iš kultūrinio aspekto kažkaip keista, tai juk nėra košė, ne virti kiaušiniai su duona. Arba pašildyti pastą carbonarą ryte, tai mūsų organizmui yra tas pats. Todėl nėra idealių pusryčių. Žmonės yra įpratę galvoti, kad to, kas sveika, galima valgyti kiek tik nori. Turbūt moteris nepagalvotų, kad jos Cezario salotos su visais padažais, skrebučiais ir parmezano sūriu turi tiek pat kalorijų, kiek ir 2 cepelinai. Dar užvalgius duonelės ir užgėrus taurę raudonojo vyno, ji tikrai nesuvalgo dietinio patiekalo.
Arba kitas pavyzdys, jeigu žmogus daro sumuštinius paimdamas kokios duonos su sėklomis, užtepa kreminės užtepėlės, uždeda avokadą, lašišą ir virtą kiaušinį, tai suvalgius du tokius sumuštinius gali pradėti augti svoris, jeigu jūs neįvertinsite maistinės vertės. Atrodo, lyg viskas sveika, bet tai yra labai maistinga ir mes to dažnai neįvertiname. Mes turime gerai pažinti maistą ir atlikti kitus sveikos gyvensenos kriterijus, kurie ir apspręs ar tas maistas tinkamas, ar ne.
Ir pabaigai norėčiau pridurti, kad labai svarbus yra fizinis krūvis. Kartais žmonės daug praleidžia laiko sėdėdami ir mažai juda, tokiu būdu jie negali sau daug leisti, jeigu jis nori būti sveikas, žinoma. Todėl reikia kažką keisti, nes be pokyčių bendroje gyvensenoje mes nieko nepasieksime. Jūs galite pykti ant dietologų, sakyti priekaištus, kad jie nepadarė mitybos plano ir t.t., kad nieko naujo nepasakė, bet iš tikrųjų, nieko naujo nėra.
Žmonės stebisi, kodėl išeina tos pačios rekomendacijos, kad reikia valgyti daržoves, vaisius ir nieko naujo nepasako. Taip, nes mes iki šiol šių aspektų išpildyti negalime. Kaip mes galime kalbėti apie papildus, kai mes negalime išpildyti banalių ir esminių aspektų? Vakarų šalys su visomis maisto pramonėmis daro mums didžiulią įtaką ir šiek tiek skandina tuos pačius lietuvius medžiagų apykaitos ligose, kuo toliau, tuo labiau.