Agnė užsiima sportu, kuriame išsikrauna ne tik ji, bet ir jos šunys: nereikia net mokytis – jiems tai įgimta

Kai ramiai pavadėliu vedžiojamas šuo mus tempia į visas puses, įprastai suirztame ir prašome jo taip nedaryti. Kol vieniems beprotiškas šuns noras tempti atrodo kaip dresūros reikalaujanti yda, kiti tame mato galimybę gerai išsikrauti – tiek šuniui, tiek pačiam šeimininkui. Kodėl gi neužlipus ant dviračio ir nepakinkius energingo šuns jo tempti? Vieną kartą tai pabandžiusi prieš devynerius metus, dviratininkė Agnė Budžiūtė negali sustoti iki šiandien, o su savo augintiniais ji rodo puikius rezultatus varžybose visame pasaulyje.

Mėgstamą sportą ir gyvenimo meilę atrado tuo pačiu metu

Važiavimas dviračiu su šunimi (angl. bikejoring) – viena iš kinkinių su šunimis sporto šakų, kurioje šuo tempia dviratį bėgdamas priekyje. A. Budžiūtė pažymi, kad tai yra dvipusis sportas – ne tik šuo tempia dviratį, bet ir dviratininkas turi įdėti daug pastangų, kad kuo greičiau važiuotų.

Galbūt iš šalies gali pasirodyti, kad jos gyvenimas yra nesibaigiantis lėkimas dviračiu su šunimis, tačiau taip nėra. Sportą dviratininkė derina su įprastu darbu nuo 8 iki 17 val. biure, tad ji negali treniruotis kada tik panorėjusi.

Nors dviračiu ji visuomet mėgo daug važinėti, važiavimas kartu su šunimis tarp A. Budžiūtės pomėgių atsirado visai netikėtai – kartu su gyvenimo meile.

„Prieš devynerius metus susipažinau su savo dabartiniu gyvenimo vyru. Jis turėjo haskius ir tuo sportu jau užsiiminėjo, o vieną dieną mane nusivežė kartu į treniruotę. Tuo metu turėjau borderkolį, su kuriuo užsiėmėme kitu sportu, o kai pabandžiau jį pakinkyti, jis iškart tai pamėgo – jam patiko bėgti. Taip po truputį tas sportas pradėjo kabinti“, – prisimena A. Budžiūtė.

Bėgimą išbandė trys augintiniai: kiekvienas motyvavo vis labiau

Šiandien pirmasis borderkolis Mukas, kurį dviratininkė vadina visa ko pradžia, yra 14 metų veteranas. Nepaisant garbaus amžiaus, vos tik pamatęs dviratį šunelis iki šiol šokinėja iš laimės, tačiau šeimininkė saugoja jo sveikatą, leidžia pailsėti nuo aktyvaus sporto ir kviečia tik ramesniems pasivažinėjimams.

Kol veteranas ilsisi, energija trykšta kiti A. Budžiūtės augintiniai – 7 metų borderkolis Di ir 3 metų jaunėlis eurohoundas Cosmo. Dar būdamas mažas, borderkolis Di bėgiojimo priešais dviratį paslapčių mokėsi iš veterano Muko.

Jauno šunelio šeimininkai neskubėjo kinkyti – iš pradžių jis tiesiog šalia stebėdavo, ką per treniruotes išdarinėja Mukas. Tačiau A. Budžiūtė iškart pastebėjo, kad jaunesnysis borderkolis siunta, kad negali bėgti kartu.

Šuneliui paaugus, šeimininkė leido jam bėgti palaidam šalia, kol dviratininkę tempdavo vyresnysis Mukas. Iš jaunėlio veržėsi azartas ir tai, ką A. Budžiūtė vadina „varžybiniu pykčiu“ – jis norėjo visus aplenkti, kad tik būtų pirmas. Toks šuns užsidegimas dar labiau motyvavo ir pačią sportininkę, kuri prisimena, kad būtent tada buvo tas lūžio taškas, kuomet ji visiškai pasinėrė į važiavimo dviračiu su šunimis sportą.

„Kai šuo pamato petnešas ir dviratį – jis visas yra azarte. Jis tik ir laukia, kada jį pririši ir pradėsi važiuoti. Nuo tada pradėjau daugiau važinėti dviračiu ir pati. Borderkolis sveria apie 18 kilogramų, yra mažiukas, bet greitai bėga. Tačiau, norint greičiau važiuoti, ir pačiai reikia daug jėgos turėti. Tada supratau, kad ir pačiai reikia pradėti rimčiau minti, todėl vis dažniau išvažiuodavau pasivažinėti“, – sako A. Budžiūtė.

Netrukus dviratininkės šeimoje atsirado dar vienas šuo – kinkinių sportui pritaikytos, noriai bėgančios ir tempiančios sportinių šunų veislės atstovas, eurohoundas Cosmo. Šiuo metu kalytei yra treji – kartu su ja šeimininkė pradėjo rimtą sporto karjerą, dažnai dalyvauja įvairiose varžybose.

Geriausia, kai vyresni šunys moko jaunesnius: jiems tai įgimta

A. Budžiūtė pripažįsta, kad dviračių tempimo šunims net nereikėjo kaip nors specifiškai mokytis – tai jiems tarsi įgimta.

„Šunys yra linkę tempti. Daug kas net lanko dresūros pamokas, kad šuniukas išmoktų eiti šalia tvarkingai ir netemptų pavadžio. Daug paprasčiau šunį mokyti, kai jam parodai, kada tempimas yra gerai, o kada – ne. Kai vedžioji šunį su antkakliu, stengiesi, kad jis netemptų ir eitų gražiai, o kai atvažiuoji į treniruotes miške ir uždedi petnešas – jam tai asocijuojasi su tempimu, jis žino, kad čia yra laikas ir vieta rautis į priekį, kiek tik jam norisi“, – sako dviratininkė.

Anot jos, atėjus į mišką, nebūtinai reikia šunį kinkyti prie dviračio – galima leisti jam tempti su petnešomis ir tuomet, kai šeimininkas lengvai bėga iš paskos. Iš pradžių galima taip bėgioti mažus atstumus, kol šuo pripranta, o tuomet leisti jam bėgti palaidam priešais važiuojantį dviratį, kad gyvūnas priprastų prie dviračio skleidžiamų garsų, jų nebijotų ir noriai bėgtų priekyje.

„Svarbiausia, kad šuo nepervargtų. Pradėti reikia nuo mažų distancijų, kad po bėgimo šuo norėtų dar. O geriausia, kai vyresni šunys moko jaunesnius – taip nutiko ir man. Tai reiškia, kad jei turi vieną šunį, kuris yra azartiškas, tai ir jaunesnieji augs azartiški. Pakinkyti šunys skleidžia gerą energiją, loja ir rodo emocijas, kad nori bėgti – jei palaidas šuo bėgs šalia, jis mokysis iš pakinkyto šuns ar net bandys jį aplenkti“, – pastebi A. Budžiūtė.

Kartu su šunimi važiuojantis dviratininkas visuomet privalo atidžiai stebėti gyvūną ir gerai jį pažinti. Pavyzdžiui, jei dviratininkas mato, kad šuniui tuoj bus sunku – jis turi sugebėti sustoti dar iki tol. Tokiu atveju geriau šunį paleisti, kad jis atsipūstų, ramiai paeitų ir pažaistų. Antraip šuniui kils negera asociacija, kad jeigu jis pavargo – jis mažina tempą. Kad nesusiformuotų toks ydingas įprotis, šeimininkui tenka didelė atsakomybė stebėti savo šunį ir jo neperkrauti.

A. Budžiūtės teigimu, tokiam sportui geriausiai tinka miško ir pievų takeliai, kurie yra draugiški šunų pėdutėms. Dviratininkė įspėja, kad jokiu būdu negalima to bandyti dviračių takuose – aktyviai sportuojant su šunimi, šių takų paviršius sužalos pėdutes.

Aukštus rezultatus rodo ir pasaulio čempionatuose: juose renkasi stipriausi

Nors pradedantieji dviratininkai renkasi trumpesnes distancijas, norintiems dalyvauti varžybose tenka įveikti 4–6 kilometrų distancijas. Tad ruošiantis varžyboms tenka pasibandyti, kaip šuo jaučiasi bėgdamas ir šiek tiek ilgesnę – 6,5 kilometrų distanciją, kad varžybų trasos jam atrodytų pakankamai komfortiškos.

Tiesa, Lietuvoje važiavimo dviračiu su šunimi varžybos vyksta ne dažnai, todėl A. Budžiūtė įprastai varžosi kitose šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Prancūzijoje.

„Lietuvoje tai nėra labai populiarus sportas, mes dar tik po truputėlį atrandame jį. Atsiranda vis pradedančiųjų, tačiau jiems reikia daugiau mėgėjiškų varžybų, kad nebijotų pradėti dalyvauti. O aš važiuoju ten, kur didesnė konkurencija, nes tik su didele konkurencija tobulėji. Vyksta pasaulio čempionatai, kuriuose susirenka daug stiprių dalyvių, ypač iš Šiaurės šalių – ten gali suprasti, kurioje vietoje iš tiesų esi“, – sako A. Budžiūtė.

Pirmą kartą pasaulio čempionate dviratininkė dalyvavo pernai metų pavasarį Prancūzijoje. Pirmąjį bandymą su Cosmo ji vertina gerai – iš 40 dalyvių, jai pavyko atsidurti prie pat pirmojo dešimtuko.

Kalbėdama apie tai, kuo naudinga yra sportuoti kartu su šunimi, A. Budžiūtė pažymi, kad pirmoje vietoje yra sveikata.

„Sportinis šuo gauna visko – daug gero maisto ir papildų, kad tik būtų kuo sveikesnis. Šunų emocijos rodo, kad jie noriai tai daro ir džiaugiasi, kai supranta, kad važiuojame į mišką. Sportuojantys ir aktyviai gyvenantys šunys yra sveikesni“, – pastebi dviratininkė.

Ji įsitikinusi, kad važiuoti dviračiu su šunimi gali bet kuris šeimininkas, kuris mato, kad šuo turi entuziazmą bėgti ir tempti, o tuo pačiu ir nebijo dviračio.

„Net jei ir Jorkšyras mėgsta bėgti ir nebijo dviračio, galima kartu važiuoti. Tai nebus didelis greitis, bet šeimininkas prisitaiko prie šuniuko bėgimo, nelenkia jo. Svarbiausia, kad visiems būtų smagu. Norint profesionaliai sportuoti, reikėtų tai bandyti su tam tinkamomis veislėmis – tai gali būti medžiokliniai šunys, sprinteriai. Jei norisi sportuoti mėgėjiškai, tai tam tikrai bet kokia veislė yra tinkama“, – sako A. Budžiūtė.