Pėsčiomis į darbą
Laura sako, kad visą laiką aktyviai sportuodavo ir vaikščiodavo, todėl pradėti eiti pėsčiomis į darbą atrodė natūralus spendimas.
„Automobilio visai nenaudoju, nebent kažkur toliau važiuojame su šeima. Paprastai nei mašina, nei visuomeniniu transportu nesinaudoju, visur einu.
Vaikščioti pėsčiomis į darbą pradėjau gal prieš 3–4 metus. Gyvenu Viršuliškių mikrorajone, o dirbu Gedimino prospekte. Iki darbo man 5 km. Iš pradžių pėsčiomis eidavau į darbą, o namo grįždavau troleibusu. Vėliau nusprendžiau pareiti ir namo. Viešuoju transportu važiuoju nebent būna labai prastas oras. Dabar ėjimo susidaro apie 10 km per dieną“, – pasakoja ji.
Vilnietė sako, kad toks kasdienis pasivaikščiojimas iki darbovietės trunka apie valandą, tiek pat prireikia ir pareiti namo:
„Iš namų išeinu 6.30 ryto, per valandą pasiekiu darbą. Taigi būnu net kiek anksčiau. Jei turiu daugiau laiko, einu pro Vingio parką, Žvėryną. Man labai patinka, gražūs maršrutai.“
Ji tikina, kad 10 km per dieną nueina su džiaugsmu.
„Man tai įprastas atstumas. Manau, kad 5 km neskubėdamas tikrai gali bet kas nueiti.
Kai pradedi vaikščioti, įpranti. Atrodo, net sąžinė graužia, jei važiuoji, nes tikrai gali eiti, – kalba pašnekovė, kuri ir savaitgaliais stengiasi pažingsniuoti. – Žinau gerą maršrutą nuo Viršuliškių iki Karoliniškių. Pirmyn ir atgal irgi apie 10 km susidaro. Jei su vyru nuvažiuojame pas jo tėvus į Pakruojį, ten taip pat vaikštome, apie 10 km išeina. Kartą per savaitgalį būtinai išeinu kur nors pažygiuoti.“
Laikas sau
„Mes visada esame su kitais žmonėmis: ar darbe, ar namie. Man labai patinka, kad kai vaikštai, gali pabūti vienas su savo mintimis, pagalvoti. Tada visiškai atsijungi, netikrinti telefono, pašto, tą valandą skiri tik ėjimui ir buvimui čia ir dabar“, – sako Laura, paklausta, kokį didžiausią vaikščiojimo privalumą išskirtų.
Keltis ryte anksčiau, kad galėtų iki darbo nueiti, Laurai nėra sunku.
„Man vaikščiojimas yra didesnė vertybė nei laikas ryte. Žinoma, jei važiuočiau troleibusu, nesikelčiau 6.30 ryte, sutaupyčiau pusvalandį ar net valandą. Galėčiau atsikelti vėliau, išeiti iš namų vėliau, bet man jokio iššūkio nėra, nes natūraliai anksti keliuosi, esu vyturys“, – sako ji.
„Žmonėms atrodo, kad daug nueinu, keista, kaip randu laiko. Laiko visi turime tiek pat, tiesiog aš jį susiplanuoju. Reikia tik noro turėti.
Kai vaikštai, iš namų išeini vienu ir tuo pačiu metu, tuomet eidamas susitinki su kai kuriais žmonėmis, kurie taip pat vaikšto, po kurio laiko pradedi sveikintis, užsimezga savotiškas ryšys. Labai smagu.
Aš pati nemėgstu pėsčiųjų žygių, buvau tokiame tik kartą, man nereikia, kad vaikščiojimas taptų sportu, darau tai kol malonu, jeigu kada nors nusibos, to atsisakysiu“, – tikina vilnietė.
Reikia atsargumo
Moteris tęsia, kad vaikščiojimas yra puikus laikas pailsėti, susidėlioti mintis ar pasisemti žinių, tačiau įspėja nepamiršti budrumo:
„Iš pradžių vaikščiojau ir tiesiog dairiausi aplink. Iš tiesų eidamas vienas labai daug pastebi. Vėliau atradau audioknygas, dabar klausau jų, kartais muzikos. Tada nesikoncentruoji į atstumą, kurį reikia nueiti, ir gauni dvigubą naudą: ir pajudi, ir kažką naujo sužinai.
Tik visus perspėju, kad kai vaikštai ir klausai audioknygų ar muzikos (ypač tik pradėjus vaikščioti), gali prarasti budrumą. Nesi pripratęs paskirstyti dėmesio: ir klausyti, ir dairytis aplink. Žiūri – jau eini per raudoną. To reikia išmokti, nes aplink yra ir mašinos, ir dviratininkai, ir paspirtukai.“
Keliauja ir žiemą
Daugelį stebina, kaip pėsčiomis galima vaikščioti šaltuoju metų laiku, tačiau Laura sako, kad praėjusią žiemą į darbą tik vieną kartą važiavo troleibusu – tądien už lango buvo gal 20 laipsnių šalčio.
„Priimi racionalų sprendimą, kad yra per šalta, tada važiuoji. Bet taip praėjusią žiemą buvo tik vieną dieną. Būna kartais lyja kaip iš kibiro. Žmonėms atrodo, kad taip būna dažnai, bet iš tikrųjų labai retai pasitaiko, kad nori eiti, o stipriai lyja tuo metu. Reikia turėti patogius batus, aprangą – ir viskas.
Nebūtina pirkti kažko specialaus, aš pati neturiu, nei specialių batų, nei specialios striukės. Tai įprasti drabužiai.
Vienintelis dalykas, ko nebegaliu sau leisti, tai aukštakulniai. Kad ir kaip juos mėgstu, su jais eiti būtų nepatogu“, – juokiasi ji.
