Vladai, ar visuomet norėjote būti kapitonu ar vėliau supratote savo pašaukimą? Kas pastūmėjo pasirinkti būtent šią profesiją?
Kad tapsiu kapitonu, tikrai nežinojau. Nuo pat vaikystės svajojau būti jūrininku ir ši svajonė mane vedė pirmyn. Mano pasirinkimas buvo sąmoningas – niekas manęs neįkalbinėjo ir neskatino eiti šiuo keliu. Pasirinkti laivavedžio specialybę buvo mano asmeninis sprendimas, kurio niekada nesigailėjau. Savo jūrinę karjerą pradėjau kaip trečiasis kapitono padėjėjas tuometinėje „LISCO“ kompanijoje. Pradirbęs daugiau nei penkerius metus ir tapęs antruoju kapitono padėjėju, perėjau dirbti į vokiečių kompaniją. Ten dirbau dar 22 metus, nuo antro kapitono padėjėjo pamažu kilau iki laivo kapitono. Šis kelias buvo ilgas ir nelengvas, bet buvo vertas pastangų. O pastaruosius kelerius metus esu Klaipėdos uosto kapitonas.
Kiek skirtingų laivų teko valdyti?
Per savo karjerą teko būti kapitonu įvairių tipų laivuose: sausakrūviuose, keltuose, ro-ro ir ilgiausiai – daugiau nei septyniolika metų – konteineriniuose laivuose. Nors darbas skirtinguose laivuose turi savotiško žavesio, tačiau iš visų šių tipų laivų man, turbūt, mažiausiai patiko dirbti sausakrūviuose. Įsimintiniausi man išliko konteineriniai laivai. Galbūt, todėl, kad šiuose laivuose praleidau didžiąją dalį savo karjeros ir turėjau unikalią galimybę pamatyti beveik visą pasaulį.
Kuris maršrutas išliko atmintyje kaip pats įdomiausias, rizikingiausias?
Iš mano karjeros maršrutų, kaip pats sunkiausias išliko maršrutas, apimantis keliones tarp Azijos, Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV). Jis prasidėdavo Jebel Ali uoste JAE, tęsdavosi per Port Klang Malaizijoje, devynis uostus Kinijoje, Pietų Korėjos Busane ir galiausiai Long Beach uoste JAV. Po konteinerių iškrovimo ir pakrovimo kelionė tęsdavosi atgal į Aziją tais pačiais uostais, tik atvirkštine tvarka. Maršrutas trukdavo šiek tiek daugiau nei du mėnesius. Labiausiai vargindavo nuolatinė laiko juostų kaita – skirtumas siekdavo apie 17 valandų. Šiuo maršrutu dirbau tris kontraktus ir jis paliko mano atmintyje, kaip vienas sudėtingiausių.
O maloniausias ir labiausiai įsimintinas buvo maršrutas, apimantis keliones nuo Singapūro iki Australijos. Plaukdavome į keturis Australijos uostus – Brisbane, Sidnėjų, Melburną ir Adelaidę – o tada kelionė tęsdavosi į Džakartą Indonezijoje ir baigdavosi Singapūre. Uostuose dažniausiai praleisdavome visą parą, todėl turėdavau progą pasigrožėti šiais gražiais miestais ir uostais.
Jeigu šiandien reiktų pradėti karjerą, kuris laivas būtų tas, kurio kapitonas norėtumėte būti?
Greičiausiai norėčiau valdyti kruizinį laivą. Visada turėjau tokį norą, nes mano draugas ir kolega dirbo kruiziniuose laivuose, o jo pasakoti įspūdžiai apie darbą, keliones, žavėjo. Nors pats tokios patirties neturėjau, kruiziniai laivai visada atrodė ypatingi dėl savo specifinės atmosferos.
Kiek šiuolaikinės technologijos paveikė laivus?
Kalbant apie technologijas, jos pasikeitė neatpažįstamai nuo tada, kai pradėjau savo karjerą. Šiandien laivų įranga yra itin moderni – nuo pažangios navigacijos sistemų, radarų, automatinės laivo padėties nustatymo iki itin efektyvių variklių ir komfortiškų gyvenimo sąlygų laive. Pradėjęs karjerą naudojau popierinius jūrlapius, o ją baigiau jau dirbdamas su elektroniniais. Technologijų progresas toks greitas ir įspūdingas, kad sunku net įsivaizduoti tai, kas dabar yra įprasta, mano karjeros pradžioje buvo neįmanoma.
Ko neiškeistumėte būdamas laivo kapitonu?
Tai būtų laivo varpas, kuris turi simbolinę reikšmę.
Ar skaičiavote, kiek teko nebūti namuose per metus, kai plaukiojote? Kiek tų parų būdavo per šventes?
Iš tiesų, niekada tiksliai neskaičiavau, kiek laiko per metus praleisdavau ne namuose. Tai labai priklausė nuo laivo tipo ir darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, dirbant keltuose ir ro-ro laivuose, laikas pasidalindavo pusiau – apie pusę laiko būdavau laive, o kitą pusę namuose. Paprastai tai trukdavo nuo keturių iki aštuonių savaičių. Konteineriniuose laivuose grafikas buvo kitoks: keturis mėnesius praleisdavau laive, o po to du mėnesius – namuose. Kalbant apie šventes, stengdavausi būti namuose kas antri metai, tačiau ne visada tai pavykdavo dėl darbo grafiko, nors švenčių praleidimas su šeima visada išlikdavo prioritetas.
Kiek teko sutikti laive Kalėdų? Kokios jos būdavo?
Per savo karjerą Kalėdas laive sutikau apie 14 kartų. Su šeima šios šventės laive niekada nešvenčiau. Kalėdoms laive ruošdavomės iš anksto – dažniausiai likus apie du mėnesius iki šventės, kad visi reikalingi produktai būtų pristatyti laiku. Šventės diena laive būdavo ypatinga savo vaišėmis: stalas būdavo gausiai nukrautas patiekalais, pradedant žuvimi, mėsa ir baigiant įvairiais desertais. Stengdavomės, kad šventinė nuotaika būtų jaučiama visiems – pasipuošdavome laive Kalėdinę eglutę ir kiek tik leisdavo aplinkybės, visa įgula susėsdavo prie vieno stalo.
Daugeliui žmonių Kalėdos, sutinkamos laive, atrodo labai romantiškai. Ar tikrai jos tokios laivo įgulai?
Romantikos laive, ypač per Kalėdas, nėra, o jei laivas tuo metu yra vandenyne ar štormo metu, apie romantiką net pagalvoti sunku. Laive darbas vyksta visą parą, be išeiginių, todėl atsipalaidavimo galimybės yra ribotos. Per mano praktiką Kalėdas dažniausiai tekdavo sutikti jūroje, ne uoste, tad šventinės nuotaikos kūrimas priklausydavo tik nuo įgulos pastangų ir aplinkybių.
Kaip kapitonas, per šventes visada siekdavau, kad įgula jaustų šventinę atmosferą, kiek tik tai buvo įmanoma. Organizuodavome ne tik šventinę vakarienę, kuri padėdavo sukurti šiltesnę atmosferą ir trumpam atitrūkti nuo kasdienybės, kurios metu stengdavomės paruošti įdomesnių patiekalų, bet taip pat įgulai padovanodavome smulkias dovanėles, kurias atsiųsdavo kompanija. Tai – mažos, bet svarbios detalės, padedančios sukurti bendrystės jausmą ir pajausti šventinę dvasią.
Bet bet kuriuo atveju, per Kalėdas laive tam tikra šventinė aura tikrai jaučiama, tačiau ji yra gana ribota. Vis dėlto laive niekada nepamirštama pareigų – šventės metu įgula žino, kad po kelių valandų gali tekti grįžti į budėjimą ar atlikti kitus darbus.
Kaip kapitonui, atsipalaidavimo galimybės per šventes yra labai ribotos. Priešingai, dažnai tenka būti dar labiau susikaupusiam, nes švenčių metu įgula gali būti šiek tiek atsipalaidavusi, o mano atsakomybė – užtikrinti, kad visi darbai būtų atliekami saugiai ir laiku.
Kaip paprastam žmogui, Kalėdos visada turėjo ypatingą prasmę. Nors laive ši šventės diena darbine prasme mažai skirdavosi nuo kitų emociniu lygmeniu, tai buvo svarbi proga bent trumpam sustoti ir priminti sau bei kitiems, kad švenčiame kartu, net jei esame toli nuo savo artimųjų.
Galbūt buvo kokia ypatingai įsimintina kalėdinė kelionė?
Man pačiam įsimintiniausios Kalėdos visada buvo tos, kurias galėjau praleisti namuose su šeima. Kol tėvai buvo gyvi, švęsdavome pas juos – tai buvo šilčiausios ir jaukiausios šventės. Dabar Kalėdas švenčiu namuose su savo šeima. Ir šias kartu sutiksime. Šios akimirkos man yra ypatingos.
