Apie tai, ką reiškia būti uosto naru, kokia yra tokio darbo kasdienybė – Delfi pokalbis su Klaipėdos uosto direkcijos Narų stoties vadovu Šarūnu Stirbiu, uoste dirbančiu jau daugiau nei 15 metų.
– Šarūnai, papasakokite kodėl gyvenime pasirinkote būti naru? Kokia Jūsų karjeros istorija? Juk retai kada jauni žmonės, pabaigę mokyklą, sugalvoja, kad norėtų būti naru.
– Tokia ir yra istorija – jaunystėje, iš tiesų, nebuvau tikras, kuo užsiimti – studijavau ir aukštąją matematiką, ir programavimą, ir karo tarnybą atlikau, ir uosto valdymą studijavau. Ieškojau tos nišos, bet kažkaip niekas man netiko. Tuo pačiu, žinoma, vis kur nors darbavausi. Ir taip pasitaikė, kad tuo metu dirbau vienoje statybos įmonėje, kuri uoste statė pakrantes. Prie manęs priėjo tuometis narų stoties vadovas ir sako: „stiprus vyras esi, gal nori pasibandyti?“.
– Taip visiškai atsitiktinai, iš šalies gavote tokio specifinio darbo pasiūlymą?
– Taip, visiškai! Ir net sudvejojau, kad plaukt tai moku, bet nelabai mėgstu. O apie nardymą net pagalvot negalėjau – kas tai per dalykas? Tuo metu man net nebuvo iki galo aišku, ką čia reikės daryti. Bet ėmiau svarstyti: o ką aš gyvenime prarasiu? Pabandysiu! Taip prieš maždaug 16 metų viskas ir nutiko.
– Ir kaip klostėsi Jūsų netikėtos karjeros pradžia?
– Tada buvęs narų stoties vadovas mane nusivežė į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, patikrino mano fizinius duomenis ir galimybes, kurie būtini narui ir įdarbino mane naro padėjėju. Kad taptum naru, turi turėti tam tikrą kvalifikaciją – ne mėgėjo, o specialią – darbui su įrenginiais. Tad pusę metų pasidarbavau, įsijaučiau į darbo atmosferą, susipažinau su narais, kaip sakoma „kas su kuo čia valgoma“ ir net specifinę narų kalbos manierą įsisavinau.
– Ir štai, nepabėgot per tą bandomąjį laiką, pasilikote dirbti.
– Taip, iki kursų net pasibandžiau nardyti su ta įranga. O nardymo įranga buvo ta sunkioji, taip vadinama „trivaržtė“, kurios svoris, priklausomai nuo modifikacijos, yra 50-70 kg. Su ja plaukti jau neįmanoma – gali tik vaikščioti dugnu arba jei kur srovė paneša į šoną. Jei esat matę istorinius dokumentinius filmus apie narus, tai galima maždaug įsivaizduoti, kaip tai atrodo. Taigi, baigiau kursus, visiškai įsitraukiau į šią profesiją ir darbus.
– Kas Jus tuo metu labiausiai sudomino šiame darbe?
– Techninių darbų naro specialybė uoste yra ne tokia pati, kaip naro mėgėjo – nuplaukti į žuvytes pažiūrėti ar jūros dugną nufotografuoti. Naro darbas uoste patrauklus tuo, kad turi mokėti daug darbų padaryti – betonuoti, stropuoti, suvirinti. Jaučiu, kad tai mano darbas. Kai paneriu, atrodo „vau“, ta savotiška tyla, tamsa, tie savotiškai garsai po vandeniu. Na ir šioks toks adrenalinas.
Be to, šiame darbe visada įdomu, kai yra kokios nors naujovės. Jei ilgą laiką darai tą patį, tai kaip ir kiekviename darbe, gali atsibosti. Visada džiugina nauja užduotis, kažką apžiūrėti, kažką ištraukti, laivą apžiūrėti, sutvarkyti, sraigtus pakeisti. Tad įdomiausia tai, kur nesi buvęs ir su kuo nesi susidūręs.
– Tai galima sakyti, kad esate statybininkas, inžinierius, technikas, tik viską sugebate daryti po vandeniu?
– Ir ne tik – turi būti labai plataus profilio. Pavyzdžiui, tuos pačius suvirinimo darbus po vandeniu atlikti. Juk suvirinimas po vandeniu yra visai kas kita, negu sausumoje. Taigi, būtini labai ypatingi įgūdžiai, o kartais reikia ir papildomus mokymus atlikti.
– Kuo ypatingas darbas būtent Klaipėdos uoste? Ką veikiate kiekvieną dieną ir kokius darbus atliekate?
– Pagrindinės funkcijos – uosto priežiūra, povandeninės dalies priežiūra, krantinių apžiūra, matavimai, posvyrio kampų monitoringas, senų zonų apžiūros, rangovo atliktų darbų patikra. Pavyzdžiui, kas patikrins, kaip rangovas pastatė? Tai siunčia mus patikrinti. Taip pat kliuvinių šalinimas prie krantinių, pavyzdžiui, įkritusios metalo krūvos ar dar kokie nors objektai. Jei hidrografinis laivas nuskenuoja dugną ir užfiksuoja kliuvinį, tai mes jį ištraukiame, pašaliname, kad kitas laivas galėtų į tą vietą prisišvartuoti ir kad jo grimzlė nuo to nenukentėtų. Taigi, gavę užduotį einam, stropuojam ir su kranais keliam. O tai yra svarbu, nes nuo krantinės gylio priklauso ir tai, kiek laivas gali pakrauti krovinio. Žodžiu, po vandeniu yra visokiausių „reikaliukų“, ką reikia mokėti padaryti.
– Kokia sudėtingiausia užduotis Jums yra tekusi?
– Labai sudėtingų, kažkokių neįmanomų, nėra buvę, bet visada reikėjo rasti „priėjimą“ prie tos užduoties, to darbo – kaip jį atlikti, kaip sutaupyti laiko, nes uostas turi savo užimtumo grafikus, laivų srautus. Todėl, jei darbas gerai suplanuotas, yra parengta strategija, jis nėra sudėtingas – kiekvienas žino, ką, kur ir kaip daryti.
– Kokie didžiausi pavojai tyko naro darbe? Ar yra ko bijote panėręs po vandeniu?
– Kažkokių baisybių nėra, tačiau pats naras turi būti psichologiškai stiprus, neturėti kažkokių fobijų, pavyzdžiui, klaustrofobijos. Taigi, jokių baimių po vandeniu kaip ir nėra. Tarkime, gali būti garsų fobija – nes laivai kai praplaukia, tai po vandeniu tas garsas yra visai kitoks. Pavyzdžiui, kai laivas „eina“ prie krantinės kokius 100 metrų nuo naro, tai atrodo, kad jis čia visai šalia „mala“. Tad gali sukelti diskomforto jausmą. Bet kai daug metų dirbame, tai esame jau „atrinkti“, kurie tokį darbą gali dirbti. Tiesa, norint dirbti naru taip pat reikia ir sportinio pasirengimo, ištvermės.
Kiti narai, pavyzdžiui, gali dirbti tik ten, kur labai geras matomumas, arba atlikti tik kažkokius paprastus darbus. Kai narai ateina į mūsų uostą, į tą prastą matomumą, kur daug laivų, kur darbo intensyvumas didelis, tai ne kiekvienas patempia. Darbai po vandeniu vyksta kiekvieną dieną – turime apie 15 km krantinių, daug ką reikia apžiūrėti, patikrinti, todėl nėrimai yra sustyguojami.
– Kokios yra jūsų darbo valandos?
– Mes dirbame nuo 8 iki 16, bet be pietų pertraukos. Kadangi esame priklausomi nuo laivybos, todėl negalime pasiskirti sau pietų, tarkime, nuo 12 val. iki 13 val., kai uosto kanalas tuo metu yra laisvas. Dėl to yra sutarta, kad mes dirbame be pietų. Aišku, yra sutartas laikas, kada pavalgome, pasistipriname, nes darbas yra fizinis, reikia jėgų, pakeičiam vienas kitą – kol vienas panėręs dirba, kitas gali užkąsti.
– Ar per savo atostogas nardote? Pavyzdžiui, kur nors šiltuose kraštuose?
– Ne, nardymas man yra darbas ir per atostogas nenardau. Dar gal kai jaunas buvau buvo noro, bet dabar yra ir kitų veiklų per atostogas.
– Kokie Jūsų įsimintiniausi nėrimai?
– Pats pirmas nėrimas, instruktažas, apsirengimas, pamatyti, kaip tą šalmą užsidėti, kokie kvapai tos senos gumos. Dabar jau įprasta, o pirmas kartas įsimintiniausias, ir, žinoma, įsimintini tie žmonės, kurie tuo metu buvo kartu.
– Ar yra kokia užduotis, kurios niekada nepamiršite? Gal koks pavojingas momentas buvo?
– Kažkokių super ekstremalių atvejų nėra buvę. Mes, narai, vengiame tokių dalykų, viską atidžiai darome, atsakingai planuojame, kad būtų kuo saugiau. Jei kažko negalime padaryti patys, tada samdome iš šalies pagalbą. Jei labai blogos oro sąlygos – atidedame darbus ir pan. Žmogaus gyvybė yra svarbiausia, todėl rizika jokių skaičių neatstos.
– Ar yra kokia nors riba, kiek naras gali kartų panerti per tam tikrą laiką?
– Yra paros ciklai – per parą 6-8 nėrimai. Po paskutinio nėrimo turi praeiti 24 valandos, kad organizmas pašalintų perteklinį azotą. Azoto organizmo audiniuose atsiranda dėl gylio, slėgio po vandeniu, kvėpavimo tuo suslėgtu oru, kadangi visos organizmo funkcijos po vandeniu jau visai kitaip veikia. Tad tie, kurie pradeda nardyti, naujokai, jaučia tuos pokyčius organizme nuo to suslėgto oro ar nuėjus kur nors giliau.
O labiausiai dėl nardymo gali jaustis toks keistas galvos apsvaigimas, tačiau mums, patyrusiems, jau visiškai jokio poveikio nėra, mūsų organizmai yra prisitaikę. Žinoma, mūsų pagrindiniai nėrimai yra iki 15-18 metrų gylio, tad jei reiktų kažkur giliau panerti, pavyzdžiui, iki 50 metrų, tai reikėtų atskirų treniruočių – 20, 30, 40 metrų, adaptuoti organizmą tam 50 metrų gyliui.
– Mūsų apsilankymo metu parodėte ir laive įrengtą baro kamerą. Papasakokite, kas tai yra ir kam ji skirta?
– Baro kamera veikia taip, kad joje sukuriamas dirbtinis slėgis. Ji naudojama narų treniruotėms, pavyzdžiui, paviršinėms dekompresijoms, arba atlikti gydomąją redekompresiją narui, jei kažkas po vandeniu nutiko, pavyzdžiui, blogai pasijautė. Toje baro kameroje paduodama ir daugiau deguonies, kuris yra pagrindinis naro vaistas.
– Ką įdomiausio esate radę po vandeniu uosto teritorijoje?
– Kadangi uostas jau ne kartą yra gilintas, tai sunku ką nors jame naujo aptikti. Ko gero iki mūsų jau viską rado. Tiesa, galima rasti nemažų gabalų gintaro – tokių kaip kumščio dydžio. Žinoma, ne pačioje uosto akvatorijoje, o prie uosto vartų – neseniai vienas toks ir buvo rastas.
– Ka nors senovinio esate radę? Senų inkarų, pavyzdžiui?
– Ne, uosto dugne nieko tokio nėra. Nebent Dangės upėje. Gal ten panėrus būtų galima rasti kokių nors istorinių miesto reliktų. O dėl inkarų – tai esame radę nebent nedidelį valties inkarėlį. Ir jei jau laivai pameta inkarus, tai jie būna pamesti uosto inkaravietėje. Ir pametę jie patys suinteresuoti surasti ir išsitraukti, nes tai yra labai brangus įrengimas – gali kainuoti ir 200 tūkst. eurų. Tad jie jau atskirai samdosi narus, kad ištrauktų.
– Koks yra uosto teritorijos gylis?
– Didžioji dalis yra 15,5 m gylio – nuo uosto vartų iki Malkų įlankos. Malkų įlankoje – 14,5 m. Prie krantinių gylis gali šiek tiek svyruoti. Vakarų laivų gamyklos dokuose, „Independence“ vietoje yra didesnis gylis, už jūrų vartų gylis irgi didesnis.
– Kas bendrai yra Klaipėdos uosto dugnas? Kokia jo struktūra?
– Uosto dugnas yra molis – kietas gruntas. Uostas yra pastoviai prižiūrimas, palaikomas projektinis gylis. Taigi, nieko tokio ypatingo.
– Kokias žuvis pastebite panėrę uosto teritorijoje? Kuo ypatinga uosto teritorija ekologiniu požiūriu?
– Matome ungurių, karšių, vijūnų. Yra ten gyvybės. Pavyzdžiui, yra invazinių krabų, kurie čia atkeliavę su laivais iš kitų kraštų ir prisitaikę čia gyventi.
– Ačiū už pokalbį!
– Ačiū Jums.