Praėjusią savaitę išplatintame pranešime spaudai užkandinės „Keulė rūkė“ vadovas Rokas Medonis garsiai siūlė paprasčiausią išeitį, kaip būtų galima pakeisti tokią situaciją. Anot jo, verslininkams būtina atidžiai įvertinti kainos ir lankytojų santykį.
„Tegul užmėto mane „pončkomis“ tie verslininkai, kurie patenkinti, kai į jų restoraną ateina dvidešimt klientų per savaitę. Ir tie žmonės, kuriems neskauda širdies pakramsnojus Aisbergo salotų už 20 eurų ir palikus „arbatos“ 5 eurus“, – dėstė R. Medonis.
Pasak jo, jei restoranai ir kavinės nori didinti auditoriją, jie privalo mažinti kainas, kurios bent Vilniuje, kaip buvo rašoma pranešime, – beprotiškai išpūstos.
Kad patiekalo kaina lietuviams svarbi, parodė ir „Nielsen“ tyrimas. Maždaug kas trečias šalies gyventojas nurodė, kad rinkdamiesi patiekalą maitinimosi įstaigoje, pirmiausiai dėmesį atkreipia į kainą.
Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas pastebi, kad mes gerokai atsiliekame nuo Vakarų, ypač nuo Jungtinių Valstijų, kur net ir nedideles pajamas gaunantys žmonės yra įpratę bent kartą per savaitę išeiti pavalgyti kur nors mieste.
„Aš nekalbu apie paprastus dienos pietus, turiu galvoje normalią vakarienę restorane su šeima ar draugais. Žmonės, užuot gaminę namuose, į restoranus pradeda vaikščioti tada, kai tai tampa įperkama. Jei pas mus atsirastų toks plačiajai masei žmonių prieinamas restoranų ar užkandinių tinklas, tokia vieta galėtų pritraukti daugiau žmonių“, – kalba Ž. Šilėnas.
Vis dėlto pašnekovas atkreipia dėmesį, kad pasirinkta kainų politika priklauso nuo to, į kokį vartotojų segmentą taikomasi.
„Tas receptas, kad reikia mažinti kainas ir plėsti apsilankančių restorane skaičių, sakyčiau, veikia ekonominiame segmente. Tokia strategija pritrauktų tą segmentą, kuris taikosi į kainą. Bet yra visas kitas segmentas žmonių, kurie vietas, kur pavalgyti, renkasi ne pagal kainas, o dėl išskirtinių patiekalų ar įvaizdžio. Tas segmentas konkuruoja ne kaina, o kokybe ar kitais dalykais, ir ten kainų mažinti, ko gero neapsimokėtų“, – dėsto Ž. Šilėnas.
Kainos svarbios ne visada
Tuo metu Lietuvos kavinių ir barų asociacijos (LBKA) valdybos nario Sauliaus Galdiko teigimu, patrauklesnės patiekalų kainos nėra vienintelis ir svarbiausias traukos elementas. „Dažniausiai tai nulemia kiti dalykai – aptarnavimo kultūra, maisto kokybė ir pateikimo lygis, interjeras, lokacija, tai, kaip restoranas ar baras save apskritai pristato. Kaina yra tik vienas iš daugelio dalykų ir tikrai ne pagrindinis, lemiantis klientų kiekį“, – įsitikinęs S. Galdikas.
Pašnekovas sutinka su nuomone, kad kai kuriose vietose kainos yra neadekvačiai didelės, tačiau sako, kad į kiekvieną situaciją reikia žiūrėti individualiai.
„Gal kai kurių restoranų, kurie save pristato kaip aukštesnio lygio vietas, supratimu, patiekalų kainos ir turėtų būti didesnės, todėl sau tokias ir nusistato. Kiekviena vieta individuali, tad pasakyti, kad yra bendras receptas visiems įgyvendinti tą patį žingsnį, pavyzdžiui, atpiginti ar pabranginti patiekalus, nelabai galima. Visi norėtume turėti daugiau klientų, kad jie rikiuotųsi eilėse, bet susiskaičiuoji savo kaštus ir matai, kad tavo patiekalas turi kainuoti tiek ir tiek“, – kalba pašnekovas.
Kainų nemažins
„Kalbėti apie kainų mažinimą restoranuose ir kavinėse yra labai naivu ir net keista“, – sako apie 50 restoranų valdančio „Amber Food“ direktorius, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos valdybos narys Gediminas Balnis.
Anot jo, tai padaryti būtų sunku dėl restoranams ir kavinėms tenkančių mokesčių. Kita G. Balnio išskiriama priežastis tai, kad šiame sektoriuje labai maži emigracijos barjerai.
„Mes turime vieną didžiausių PVM Europoje, o emigracija – ranka pasiekiama. Patyręs virėjas jau rytoj gali stovėti kokioje nors užsienio restorano virtuvėje, nes ar picoms kepti, ar sušiams sukti nereikia mokėti net kalbos – tiesiog turi gerai dirbti. Tai jūs paaiškinkite, kaip mes galime išlaikyti darbuotojus, sumokėti didesnius mokesčius ir dar turėti mažesnes kainas“, – kalba jis.
Pašnekovas prognozuoja, kad dėl nustatytos mokesčių tvarkos ir žadamų pakelti mokesčių už alkoholį ateityje kainos neišvengiamai kils dar labiau ir susilygins su Vakarų Europos kainomis.
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė aiškina, kad kainos nekyla šiaip sau – tai diktuoja rinka.
„Viskas labai susiję – atlyginimų, akcizų pakėlimai, maisto produktų kainų didėjimas. Mes ne kartą su Vyriausybe kalbėjome, kad būtų gerai numažinti kainas, kaip per krizę padarė 17 Europos šalių taip paskatindamos vidaus vartojimą ir sukurdamos naujas darbo vietas. Ir airiai, ir anglai už mus gudresni, ten yra 12–13 proc. mažesnis PVM maistui ir apie 12 proc. mažesni mokesčiai, susiję su darbo užmokesčiu. Taigi mokame daugiau nei 20 proc. didesnius mokesčius“, – skaičiuoja E. Šiškauskienė.
Kas sudaro patiekalo kainą
Kaip vieną iš pagrindinių elementų, lemiančių kainų skirtumus, S. Galdikas išskiria pačią restorano, kavinės ar baro lokaciją.
„Sakykim, Vilniaus senamiestyje kelios gatvės pagal nuomos kainą yra išskirtinai brangios. Tai Vilniaus g., Islandijos g., reprezentacinis Rotušės aikštės rajonas. Galiu pasakyti, kad nuomos kainos per pastaruosius trejus metus tikrai šoktelėjo“, – sako kelių barų populiariausiose senamiesčio vietose bendraturtis.
Pašnekovas atskleidžia, kad vieno iš jo barų – septintus metus skaičiuojančio „Piano Man“ nuomos kaina nuo įsikūrimo pakilusi net kelis kartus.
Verslininkas pažymi, kad prisideda ir darbo sąnaudos, t. y. samdomų žmonių atlyginimai ir su jais mokami mokesčiai. „Per kelerius metus atlyginimai yra pastebimai išaugę. Tai pat nepamirškime, kad kainuoja ir įsirengti virtuvę, reikia investuoti į naują įrangą, į baldus, į patį barą. Tie patiekalai turi atpirkti visas šias investicijas, kitaip tektų tiesiog užsidaryti“, – kalba S. Galdikas.
Pašnekovas dar kartą akcentuoja, kad kiekvienas restoranas ar baras pats sprendžia kainų politikos klausimus, o rinka įvertina, ar priimtas sprendimas yra teisingas. „Jei kainos iš tiesų bus neadekvačiai didelės, manau, klientai greit sureaguos atitinkamai. Dabar kaip niekad daug pasirinkimų nueiti kitur“, – trumpai nukerta jis.
Lietuvių įpročiai keičiasi
G. Balnis skaičiuoja, kad vidutiniškai lietuvis kavinėse ir restoranuose per metus išleidžia maždaug 200 eurų, kai vokietis – arti 1000 eurų, italas ar amerikietis – maždaug 1400 eurų.
Lygindamas Lietuvą su kitomis šalimis jis pasidalija savo įžvalga, kad kuo didesni miestai, tuo dažniau žmonės valgo restoranuose ir todėl, kad jiems, tarkim, norint papietauti tiesiog sunkiau sugrįžti į namus. „Pavyzdžiui, gal kokiame Radviliškyje įmanoma ir pėsčiomis pareiti, o kokiame Londone tai būtų visiškai neįsivaizduojama. Tai irgi turi įtakos“, – dėsto G. Balnis.
S. Galdikas taip pat pritaria, kad kol kas pagal pomėgį lankytis restoranuose ar kavinėse lietuviai atsilieka nuo savo kaimynų – latvių ir estų, ką jau bekalbėti apie Vakarų Europą. Vis dėlto aiškiai matoma augimo tendencija.
„Tai nuteikia labai pozityviai. Tikimės, kad buvimo kartu, išėjimo į miestą, į kavines, restoranus kultūra palaipsniui tik augs. Pastaruosius 3–4 metus tikrai jaučiamas stabilus augimas, tad žiūrime optimistiškai ir manome, kad nueisime tuo keliu, kur ir visas Vakarų pasaulis“, – kalba S. Galdikas.
Pastaruoju metu verslininkas jaučia kaip niekad didelę konkurenciją ir mano, kad ši rinka turi „perkaitimo požymių“. Anot jo, kartais investuojama nepamatuotai daug, o rezultatai gali ir nuvilti.
„Mūsų tiek daug, kad vieną dieną suprasime, jog klientų nebeužtenka. Tik klausimas – kiek ilgai visi gali išsilaikyti. Jei klientų skaičius taip neauga, kaip barų skaičius, tai konkurencija privers kai kuriuos peržiūrėti ir savo politiką, ir kainas. Manau, kad kai kurios vietos konkurencijos neatlaikys ir užsidarys, kaip visada išliks stipriausi“, – sako pašnekovas.