Karštas gruzinų kraujas
Pats A. Balčiūnas pripažįsta, kad gruziniško kraujo neturi, tačiau nuo pat vaikystės jis stebėjo, kaip virtuvėje sukasi dėdė gruzinas. Iš jo ir perėmė daugybę gruziniškos virtuvės paslapčių, o nuo devynerių metų jau pats vartė šašlykus ant laužo kaip tikras gruzinas.
„Tas gruziniškas kraujas vis tiek verda manyje, nuo mažų dienų jis buvo įskiepytas. Be to, ši virtuvė man viena iš priimtiniausių: daug mėsos, žolelių, marinatų, panašiai kaip ir lietuvių virtuvėje, kur tikrai nemažai mėsos. Chačapuri gruzinams kaip lietuviams cepelinai“, - juokiasi jis. Kepyklėlėje jų galima paragauti visokių: mielinės ar sluoksniuotos tešlos su sūriu, vadinamus adžaruli – su skystu kiaušiniu, užlietu ant viršaus.
A. Balčiūnas gruzinišką duoną pradėjo kepti dar anksčiau, kai kepyklėlės Vilniuje nė nebuvo. Kartu su dėde jie buvo įrengę kavinę Kėdainiuose, vėliau nusprendė persikelti į sostinę, nes čia daugiau įvairių tautų ir kultūrų atstovų, potencialių ragautojų. Kepyklėlę Vilniuje jis įkūrė kartu su mama, iš pradžių ji darbavosi prie prekystalio, o A. Balčiūnas kepė duoneles bei chačapurius. Šiandien jis nusprendė mamai leisti pailsėti nuo verslo ir pasikvietė daugiau pagalbininkų.
„Dažniausiai duoną kepu pats, bet esu apmokęs žmogų, kaip tai daryti. Tai nelengvas darbas, reikia tempti didžiulius maišus miltų, rankomis minkyti tešlą, būti dideliame karštyje, o vasarą, įsivaizduokite, kai lauke virš 30 laipsnių, prie karštos krosnies suktis išvis sunku. Gruziniškos duonos kepimas labiau vyriškas darbas arba moters ranka turi būti labai tvirta“, - juokiasi.
Anksčiau prie krosnies sukosi ir gruzinai, tačiau, anot A. Balčiūno, dirbti su jais – nelengvas iššūkis. „Gruzinai labai karšto būdo. Sakai jam, kad darytų būtent taip, o jis nedaro ar daro atvirkščiai. Tada susiginčijame, susibarame ir galiausiai aš turėdavau sėdėti prie krosnies, kartais ir daugiau nei dvi paras be sustojimo. Aišku, man irgi ne visada gerai sekasi, kartais ir sudeginu, kartais per daug druskos pridedu, visko būna. Bet jei žmonės eina, giria ir jau penktus metus dirbame, vadinasi, viską darome teisingai“, - šypsosi verslininkas.
Tenka dirbti turgaus ritmu
Kepyklėlėje tvarkingai išdėliotos guli duonelės, ant prekystalio puikuojasi chačapuriai bei ką tik iškeptos bandelės su aitriu mėsos įdaru, grybais ar obuoliais. Verslininkas prisimena, kad pradžioje vaizdas buvo visiškai kitoks, vietoje ištaigingo kavos aparato stovėjo paprastas virdulys, pirkėjus tekdavo priimti prie neišvaizdaus, paprasto prekystalio.
Duonos krosnį verslininkui suprojektavo ir pastatė vienas gruzinas. Iš pradžių A. Balčiūnas sumaišo vandenį, miltus, druską ir mieles, tada minko tešlą ir suformuotus blynelius deda ant krosnies. Paplotėliai dideliame karštyje apsuka ratą ir po dešimties minučių puri jau gali keliauti ant stalo.
„Receptas labai paprastas, nenaudojame jokių konservantų, cukraus ar kitos chemijos, todėl duona kitą dieną jau būna kietesnė, o supelija kažkur per 3-4 dienas. Na, nebent, chemija galima būtų pavadinti mieles, nors kokia čia chemija. Tiesiog turiu tokį principą, neįsivaizduoju, kaip gruziniška duona galėtų stovėti visą savaitę, tai jau būtų netikra duona“, - tvirtina jis.
Puri ir chačapuri greitai įvertino ir kepyklėlės lankytojai, todėl juodos dienos liko praeityje. Kasdien smalsuolių ateidavo vis daugiau, o jau po pusės metų verslininkui pavyko atsitiesti finansiškai. Šalia Halės turgaus įsikūrusios kepyklėlės vadovas ne kartą girdėjo neigiamus atsiliepimus dėl vietos, tačiau jis pats spjauna į tokias kalbas: „Tai toks tarpinis variantas: ir Stoties rajonas ir senamiestis, - juokiasi. – Ypatingai žmonių padaugėja savaitgaliais, į turgų atvažiuoja močiutės, kurios nori palepinti savo anūkus, todėl neaplenkia ir mūsų. Strategiškai čia gera vieta, man čia jauku.“
Vis dėlto, jis pripažįsta, kad tenka derintis prie turgaus, todėl pirmadieniais, kai jis nedirba, – nedirba ir kepyklėlė – tiesiog neapsimoka. Kartais čia užsuka ir nedraugiškai nusiteikę Stoties rajono gyventojai, o per praėjusias šv. Kalėdas vagys pateikė visai nekalėdinę dovaną.
„Jie išdaužė langus, pavogė kompiuterį, išnešė kasos aparatą. Nesuprantu, koks žmogus gali kasos aparatą išsinešti, juk tai kaip automobilis, jį reikia ir registruoti, ir dokumentus turėti, visai neprotinga. Visokių sunkumų būna versle, bet aš džiaugiuosi, kad turiu šį verslą, nors baigiau mokslus visai kitoje srityje, mokiausi želdynų dizaino“, - prisimindamas savo pasirinkimą dabar juokiasi.
Planuoja nesustoti
Gruziniška duona puri kepyklėlėje kainuoja 1,20 euro, mažesnė – 70 euro centų. Chačapuri, priklausomai nuo rūšies, galima nusipirkti už 3,00 – 3,50 euro. Verslininkas neneigia – kai kuriuos tokia kaina gąsdina, tačiau jis tvirtina, kad pigiau chačapuri Lietuvoje nerasite.
„Jie tikrai čia geriausia kaina, bet nereiškia kad blogiausi, - šypteli. – Išlipusių ne ta koja iš lovos visada atsiras. Būna, kad priekaištauja, skundžiasi kaina ar nori, kad chačapuriai būtų gaminami iš Gruzijoje gaminamo sūrio. Tada aš sakau: galiu atsivežti to sūrio, bet kaina išaugs mažiausiai kelis kartus, ar tu pirksi. Taip ir baigiasi tokios kalbos.“
Šiuo metu A. Balčiūnui ramybės neduoda mintys apie dar vieną kepyklėlę, jis jau rimtai pradėjo kurpti planus dėl antros duonos krosnies įsirengimo. Tik ją turėdamas A. Balčiūnas galės įsikurti naujose patalpose ir toliau plėsti savo verslą.
„Kažkaip mums gana greitai pasisekė, nežinau, kas čia įvyko, bet tų lankytojų per kelias dienas smarkiai padaugėjo. Buvo vienas tarpsnis, kai ir naktį nesustojome, tešlą minkėme, nes buvo kažkoks anšlagas. Norisi plėstis, todėl šitą kepyklėlę gal ir mamai palikčiau, dar nežinau, bet pats planuoju eiti toliau“, - iš jo veido nedingsta šypsena.