„Yra puikus japoniškas žodis, apibūdinantis vietą, kurioje pavalgyti renkasi šeima ar draugiškai nusiteikę žmonės. Jie gali stebėti, kaip gaminamas maistas, bendrauti tarpusavyje ir su virtuvės šefu. Lietuviško atitikmens šiam žodžiui neradome, tai nusprendėme pasivadinti japonų virtuve, kurioje išties galima pamatyti, ką ir kaip gaminame, kas verda puoduose“, – pasakojo K. Yamauchi.
Simboliškai virtuvei duotas pavadinimas „Kamikadzė“ turi labai daug reikšmių. Pirminė – „dievo vėjas“, reiškiantis lemties nežinią. „Dievo vėjas papūs ir kils uraganas, prasiaus taifūnas. Mes nežinome, kas mūsų laukia“, – sakė K. Yamauchi. Šis žodis turi ir kitą – laimingo vėjo – reikšmę.
Japonas tvirtina, kad paplitusi ir visiems žinoma žodžio „kamikadzė“ reikšmė „savižudis“ yra klaidinga: „Kamikadzės žinojo, kad karą pralaimės, tačiau lengvai pasiduoti bei susitaikyti su pralaimėjimu nenorėjo. Jie turėjo bilietą tik į vieną pusę“, – pasakojo K. Yamauchi, save irgi pavadinęs kamikadze. Jis taip pat turėjo bilietą į vieną pusę. Tik į Lietuvą.
Verslo pradžia – vieni sunkumai
Verslas lietuvės ir japono šeimoje gimė sukant galvas, kaip Japonijos pilietybę turintis K. Yamauchi legaliai galėtų gyventi Lietuvoje. „Buvau įsitikinęs, kad manęs į darbą tikrai niekas nepriims, nes aš dar nekalbu lietuviškai. Dėl to reikėjo susikurti darbo vietą pačiam“, – pasakojo K. Yamauchi.
Nusprendus kurti verslą Vilniuje, prasidėjo ilga dokumentų tvarkymo ir patalpų rinkimosi istorija. „Lietuvoje smulkus verslas nėra skatinamas ir remiamas. Norėdamas įsteigti savo įmonę, turi gerai pavargti keliaudamas iš vienos įstaigos į kitą ir nešiodamas šūsnis dokumentų. Ne visos įstaigos nori prisiimti atsakomybę ir siunčia kitur...“ – pasakojo K. Yamauchi ir pridūrė, kad biurokratinės procedūros bei patalpų suradimas virtuvei truko apie 8 mėnesius.
Vėliau irgi ne viskas ėjo kaip iš pypkės: užsakyta įranga atkeliauti vėlavo, taip pat nebuvo tokia kokybiška, kokią žadėjo pardavėjai. „Gal buvome pripratę prie Japonijos, kur viskas vyksta laikrodžio rodyklės tikslumu. Jei žmogus ką pažadėjo, tai būtinai įgyvendins: ir pristatys laiku, ir prekė bus reikalingos kokybės“, – sakė K. Yamauchi.
Tačiau kitais atžvilgiais lietuviai ir japonai yra panašūs. Jie vengia išsišokti, geriau pasitrauks, nei kibs kažkam į plaukus ir iš bendros lėkštės niekada nepaims paskutinės bulvės.
Maisto produktų nėra, auginasi patys
Vienintelis japoniškas dalykas, kurio ilgisi K. Yamauchi, yra žuvis. Šeima jos nedrįsta pirkti iš tiekėjų. Virtuvės šefas keliauja į paslaptingą vietą, kurioje išsirenka žuvį pats. Kur ta vieta – neišdavė ir juokavo, kad „Vilniuje žuvies daugiausia ties Neries ir Vilnios santaka“.
Tačiau vištienos ir kiaulienos kokybe K. Yamauchi patenkintas: „Vištiena Lietuvoje labai skani. Kiauliena – taip pat fantastiška, tik kažkodėl lietuviai jos nemėgsta“, – konstatavo K. Yamauchi ir paragino lietuvius valgyti šią mėsą, nes joje daug vitaminų.
Jautienos rasti problematiška, gal net neįmanoma: „Lietuvoje jaučiai ėda žolę, dėl to jų mėsa kieta. O štai Japonijoje jiems šeriamas specialus pašaras, duodama išgerti alaus, paklausyti Mocarto ir dar masažai padaromi!“ – didžiavosi japonas. Tokia jautiena – itin brangi ir skirta tik aukštą kainą pasirengusiems mokėti gurmanams, tačiau net ir be SPA procedūrų augusio jaučio mėsa yra daug minkštesnė nei Lietuvoje.
Kaip reikia ruošti lietuvišką vištieną, kad jos skonis taptų nors kiek japoniškas? Komatsuna, soramame, shiso, edamame ir piman – ne burtažodžiai. Šiuos augalus, kurių dalis panašūs salotas, kiti į pupeles, treti – į pipirus, augina „Kamikadzės“ įkūrėjai. Jie pabrėžė, kad dalis šių augalų Lietuvoje auga kaip ant mielių: „Komatsuna Lietuvos žemėje klesti: šie augalai, panašūs į salotas, užauga daug didesni nei Japonijoje“, – sakė K. Yamauchi.
Siekdami išgauti autentišką japonišką ataskonį, šeima bando užsiauginti ir kitas daržoves. Šiuo metu jie laukia išskirtinį skonį turinčių japoniškų baltųjų ridikų, moliūgų ir paprikų derliaus.
Nukeliavus į „Kamikadzę“ teks susipažinti su tikra japonų virtuve, gimusia K. Yamauchi gimtinėje ir šeimoje. Kai kuriuos receptus K. Yamauchi gavo iš senelių.
Pigiai, skaniai, greitai ir sočiai
„Kamikadzėje“ pavalgyti galima už 4 eurus. „Noriu, kad būtų skanu, sotu, greita ir pigu“, – taip sakė virtuvės savininkas ir pridūrė, kad jam maloniau matyti besišypsančius ir laimingus žmones, tuos, kurie už pietus neatidavė pusės savo atlyginimo.
Kiekvieną dieną virtuvėje pateikiami du patiekalai, kurie pagaminami iš tos dienos rytą supirktų ir darže nuskintų maisto produktų. Jie pagaminami priešpiet, o pusę dvylikos virtuvė atveria duris. Veikia tol, kol išparduoda visą pagamintą maistą. K. Yamauchi sakė, kad kartais puodai ištuštėja apie pirmą valandą.
Pavalgyti virtuvėje galima per 15 minučių, tačiau kartais gali tekti pastovėti eilėje. Kadangi vietos virtuvėje mažai, tai prie kelių staliukų, prisitraukę net virėjų kėdes, susėda tarpusavyje nepažįstami lankytojai. K. Yamauchi džiaugėsi, kad lankytojai yra draugiški ir neišrankūs, tik kai kurie pyksta, kad dabar virtuvės savininkai nebeleidžia išsinešti žuvies: atėjus vasarai, vengdama nesusipratimų šeima rūpinasi, kad lankytojai iškart suvalgytų maistą, kurio sudėtyje yra žalios žuvies. Jo išsinešti negalima.
„Tapome populiarūs tarp notarų, studentų, statybininkų ir kitų aplink dirbančių žmonių, tačiau visi jie vienodi, nes susirinko to paties – pavalgyti“, – apie lankytojų įvairovę pasakojo K. Yamauchi.