Dabar vietoj darbo banke Silvija Mikoliūnienė į kartu su tėčiu Edvardu įkurtas dirbtuves, kurias simboliškai pavadino „Abudu“, beveik kasdien iš Vilniaus į Ignalinos rajoną nuvažiuoja po 100 km.
Tėtis – visad į pagalbą
Švelniai kalbėdama apie savo tėtį S. Mikoliūnienė pasakoja, kad užaugo matydama, kaip jis nuolat ką nors meistrauja tai sau, tai kaimynams ar draugams. „Pagal specialybę mano tėtis yra stalius, bet staliaus darbo niekada nedirbo, gyvenimas susiklostė taip, kad jis visada dirbdavo kitokius darbus. Ilgą laiką jis buvo vairuotojas, o medžio ir kiti darbai būdavo lyg užklasinė veikla arba hobis. Mūsų miestelyje visi jį ir pažinodavo kaip žmogų, kuris gali labai daug ką padaryti, net su remonto darbais. O savo namų jis niekam kitam tikrai nepatikėdavo“, – juokdamasi kalba dirbtuvių įkūrėja.
Pati S. Mikoliūnienė irgi buvo pasukusi kitu keliu – baigusi matematiką, dešimt metų dirbo banke, bet po tiek laiko nusprendė pailsėti ir pagalvoti, ką iš tikro nori veikti gyvenime. „Visada suvokdavau, kad darbas finansų srityje nėra tai, ką aš norėčiau veikti. Taip natūraliai, pailsint tos idėjos po truputį ir išsigrynino“, – pasakoja moteris, kuri, be darbo dirbtuvėse, užsiima ir fotografavimu.
Interjeras ir jo detalės S. Mikoliūnienei visad buvo širdžiai miela sritis, nuolat tuo domėdavosi, o prieš 5–6 m. kurdama savo namus pastebėjo, kad Lietuvos rinkoje trūksta originalių namų puošybos detalių.
„Tuo metu būdavo tikrai sunku surasti paprastų, unikalių, rankų darbo interjero detalių. Ieškodama tokių daiktų praleisdavau labai daug laiko, neretai jų parsisiųsdavau iš užsienio – Europos ir netgi Amerikos. O kartais būdavo, kad nerandi ir sakai: tėti, ar tu gali man padaryti? Ir jis padarydavo. Jam tai patikdavo, pagamindavo su tokiu azartu. Aišku, man kaip visąlaik tekdavo nudažyti“, – linksmai prisimena pašnekovė.
Konkurentų nemato
Anot moters, taip idėja įkurti savo dirbtuves pamažu ir išsirutuliojo: „Parduotuvėse jau atsiranda tokių daiktų, yra iš ko rinktis, bet mano akis niekad neužkliuvo už daiktų, kuriuos savo rankomis darytų pats žmogus. Taigi pamanėme, kad galbūt galime gaminti ne tik sau, bet pasiūlyti ir kitiems žmonėms. Be to, mudu su tėčiu visada gerai sutardavome. Žinoma, kartu dirbti pradėjome ne iš karto, nes jį reikėjo ilgai įkalbinėti. Iš pradžių tėtis nelabai tuo ir tikėjo, sakė, kad niekam tų daiktų nereikia“, – juokiasi ji.
Dabar daugiausia jiedu dirba pagal individualius užsakymus, tačiau iš pradžių buvo pasigaminę keletą daiktų, kad žmonės matytų, kokius gaminius jie siūlo ir koks tų gaminių stilius. Jųdviejų su tėčiu iš medžio gaminami daiktai nepanašūs į tradicinius medžio dirbinius, kuriuos esame įpratę matyti pardavinėjamus įvairiose mugėse.
„Negaliu to stiliaus įvardyti konkrečiai, bet vis dėlto mes esame jį apsibrėžę. Kiekvieną savo gaminį mes sendiname, t. y. kiekvieno medžio lentelę specialiai apdirbame ir ji įgauna nenaujo daikto formą. Tas stilius, sakyčiau, labiau klasikinis. Už Atlanto jis vadinamas rustic stiliumi – toks natūralus, kaimiškas, jaukus. Norisi, kad paėmus tą daiktą į rankas jaustųsi, kad jis naujas, dar nenaudotas, bet matytųsi tam tikra jo istorija“, – aiškina S. Mikoliūnienė.
Populiariausios jų prekės yra padėklai, padažinės, įvairios dėžutės, kitos interjero detalės ir smulkūs baldai. „Žmonėms labai patinka mūsų raktinės, pasirodo, jos Lietuvoje yra kažkoks naujas dalykas. Taip pat labai populiarios lentelės, ant kurių galima rašyti kreida. Atrodo, labai paprasta ir nebrangu, bet tai labai smagus daiktas. Joje gali palikti žinutę savo vaikams, kitiems namiškiams. Lietuvoje tai irgi buvo vienas iš naujesnių dalykų“, – vardija pašnekovė.
Patarimų negaili
S. Mikoliūnienė džiaugiasi netikėtai sulaukta sėkme ir teigia, kad nors dirbtuves įkūrė tik balandžio mėnesį, klientų ir darbų nestinga. „Labai nustebome sulaukę tiek simpatijų, nes buvo daug abejonių, labai nesiplėtėme, reklamavomės tik feisbuke ir tikrai negalvojome, kad taip pasiseks. O dabar paklausa tikrai nesiskundžiame, darbo turime užtektinai“, – tvirtina ji ir sako, kad lietuviai jau išdrįsta prašyti ir netradicinių gaminių, jiems garažu nebe tik tai, kas nugludinta, tolygių formų.
Kol kas, anot jos, nepasitaikė ir įnoringų klientų, su visais pavyksta susikalbėti ir sprendimus priimti draugiškai. Neretai klientams tenka ir patarti, nes, kaip sako S. Mikoliūnienė, medis ne visada yra draugiška ir universali medžiaga, reikia išmanyti, kur ir kaip jį galima naudoti.
Anot pašnekovės, jų verslas yra tiesiog per mažas, kad jiedu galėtų taikytis ir stengtis užgrobti kuo daugiau rinkos. „Mūsų tikslas nėra prigaminti kuo daugiau daiktų, mes nesame masiniai gamintojai. Norime, kad įsigytas daiktas tam žmogui tikrai būtų reikalingas ir atitiktų jo poreikius. Dažniausiai kiekvienas užsakymas būna individualus – ar savo spalva, ar dydžiu, kaip nors kitaip pritaikytas“, – sako S. Mikoliūnienė.
Savo tėtį juokais ji vadina vyr. inžinieriumi: „Tai jis galvoja, kaip sukonstruoti vieną ar kitą daiktą, galvoja, kaip padaryti, kad tas daiktas būtų patogus ir ilgaamžis. O man lieka baigiamieji darbai – aš tuos daiktus nudažau. Be to, esu atsakinga už bendravimą su klientais, viską, kas patenka į viešumą, pristatymą.“
Kartų skirtumai – neišvengiami
Pašnekovė neslepia, kad dirbant kyla ir įvairių ginčų, tačiau, anot jos, tai natūralu. Vis tik moteris įsitikinusi, kad gyvenime nėra neišsprendžiamų susikirtimų, ir juokais sako, kad tokiose situacijose jai labai praverčia didelė patirtis, įgyta dirbant banke.
„Nėra taip, kad aš sugalvoju, pasakau, o tėtis iškart imasi darbo. Visada padiskutuojame, būna mažų ginčų. Visus nuomonių išsiskyrimus stengiamės privesti prie kiek įmanoma bendro sutarimo, kad tai pateisintų abiejų lūkesčius. Esame sutarę, kad galutinis rezultatas turi patikti abiem. Jeigu nors vienam nepatinka, klientui to daikto neatiduodam“, – apie tvirtą susitarimą pasakoja S. Mikoliūnienė.
Negąsdina jos ir girdėti mitai, esą verčiau su giminėmis ir draugais bendrų reikalų neturėti, teigia, kad jiedviem su tėčiu ši taisyklė negalioja.
Be to, tokiu tėčio ir dukros duetu džiaugiasi ir artimieji. „Visi labai palaiko, nors iš pradžių, žinoma, buvo ir baimių: ar pavyks, kaip seksis, ar turėsime kažkokį grįžtamąjį ryšį, ar patiks žmonėms ir t.t. Bet tai normalu ir netgi žavu, – kalba jis. – Apskritai suvokiant tą bendrą laiko trapumą man šitas projektas yra didelė dovana. Aš tai visada vertinsiu ir prisiminsiu. Manau, kad šeima irgi galvoja tą patį.“
Rankų darbas kainuoja brangiau
S. Mikoliūnienė pasakoja, kad iš pradžių bandė domėtis konkurentų kainomis, bet paskui visą šitą reikalą metė, nes paprasčiausiai nerado analogų, o jeigu jų ir yra, tai jie, pasak pašnekovės, ne rankų darbo.
„Mūsų gaminių kainos nėra žemos. Kita verta, jei žmonės pasidomėtų, kiek tokie gaminiai kainuoja užsienyje, pamatytų skirtumą. Vis dėlto lygiuotis į Vakarus negalime, nes manau, kad Lietuva dar ne ta rinka“, – sako ji.
Feisbuke skelbiamos kai kurių jų gaminių kainos: kabyklos, priklausomai nuo dydžio ir modelio, kainuoja nuo 50 iki 90 eurų, raktinė – 25 eurus, padėklas – apie 30 eurų, įvairių dydžių kopėtėlės – nuo 50 iki 90 eurų, kėdė – 40 eurų, žurnalinis staliukas – apie 140 eurų.
Pašnekovės manymu, bet koks rankų darbo dirbinys turi kainuoti brangiau, nes jam pagaminti reikia žymiai daugiau pastangų. „Mes negaminame su kažkokiomis staklėmis nesukdami galvos ir naudodami tam tikrus šablonus tūkstančiams vienetų. Ne vienas daiktas yra vienetinis, galbūt tu jį darai pirmą ir paskutinį kartą, bet vis tiek turi sugalvoti, kaip jį pagaminti. Manau, tai tiesiog nepalyginami dalykai“, – aiškina S. Mikoliūnienė.
Ji neslepia, kad nuosavas verslas pareikalauja ir daugiau darbo bei pastangų, bet tai entuziazmo nė kiek nesumažina. „Tu praktiškai dirbi dieną naktį. Į žinutes ir užklausas atsakinėji kiaurą parą, net ir savaitgaliais, šeštadienis ar sekmadienis – visos dienos yra vienodos. Kartais pagalvoji, kad dirbi 24 valandas per parą, bet kita vertus, supranti, kad darai tai, kas tau patinka, taigi nedirbi išvis“, – pozityviai dėsto pašnekovė.
Optimistiškai ji kalba ir apie sunkumus, su kuriais tenka susidurti kiekvienam verslininkui. „Sunku įsitvirtinti, įeiti į rinką, atrasti savo klientų, bet tai natūralūs dalykai – taip būtų bet kurioje veikloje, ką tu beveiktum. Dėl mokesčių irgi manau, kad mūsų sistema sukurta pakankamai normali, žinoma, visada yra kur tobulėti. Mes tikrai niekuo nesiskundžiam. Nuo mažens mane tėtis mokė, kad kiek dirbsi, tiek ir gausi. Taigi dirbi ir tiek, nėra laiko galvot“, – kalba S. Mikoliūnienė.