Veikia užrištomis akimis
Kaip aiškina „Swedbank“ Kredito analizės departamento direktorė Reda Tradišauskienė, aukštas finansinis raštingumas versle siejamas su gebėjimu suprasti valdomos įmonės rezultatus, periodiškai sekant finansinių ataskaitų ir finansinius duomenis. Neretai įmonės metų gale peržiūri tik pelną ir pajamas, o nuolatinis veiklos stebėjimas lieka nuošalyje. Vis dėlto, pastarasis padeda įmonėms dėliotis ateities planus ir priimti savalaikius sprendimus, lemiančius pelningą ir sėkmingą veiklą, todėl pavėlavus pastebėti bent menkiausius pokyčius verslo finansuose ir praleidus svarbius duomenis – gali grėsti ne tik nuostolinga veikla, bet ir bankrotas.
Paklausta, kokius duomenis periodiškai turėtų sekti įmonės, R. Tradišauskienė pabrėžia, kad tai labai priklauso nuo įmonės veiklos.
„Jeigu tai yra pardavimų įmonė, ji turėtų sekti rezultatus pagal pardavimo kanalus. Pavyzdžiui, jeigu įmonė turi elektroninę ir fizines parduotuves, reikėtų stebėti, kiek pelno ir pajamų atskirai generuoja tiek elektroninės prekybos kanalai, tiek fizinės parduotuvės. Lygiai tas pats galioja produktų grupėms – reikėtų sekti, kaip sekasi kiekvienos jų pardavimai ir kiek pelno iš to lieka. Tai yra labai svarbu, nes kitu atveju įmonė nesupranta, kur fokusuotis.
Pavyzdžiui, įmonė bendrai generuoja nuostolį, ji tai mato, bet nežino, ką su tuo nuostoliu daryti. Jeigu pažiūrėtų rezultatus pagal atskirus kanalus, ji, tarkime, galėtų matyti, jog keturi pardavimo kanalai generuoja pelną, o vienas yra ypatingai nuostolingas ir lemia prastą įmonės rezultatą. Jį uždarius, įmonė gali labai sėkmingai ir pelningai toliau veikti. Lygiai taip pat su produktų grupėmis, –vieni produktai gali būti labai sėkmingi ir pelningi, o kitų pelnas nepadengia veiklos kaštų. Kai analizuojame skaičius, žinome, kur mes galime plėstis ir ko mums galbūt reikėtų atsisakyti arba tobulinti. Jeigu to nematome, darome verslą užrištomis akimis“, – aiškina R. Tradišauskienė.
Be to, periodiškai stebėti savo veiklos finansinius rodiklius reikėtų jau nuo pat verslo pradžios, o ne tada, kai verslas įsisiūbuoja ir, rodos, pradeda sektis. Kredito analizės departamento direktorės teigimu, čia verslams labai praverčia ir finansinio plano sudarymas, „kad ir labai paprastas ir elementarus, kuriuo mes užsibrėžiame, ką norime pasiekti“.
„Verslo pradžioje nusistatome, ar mes norime bendrai pajamas užsiauginti, ar konkrečią produktų grupę išplėsti, galbūt rinkas ar klientų ratą vienoje rinkoje, ir susidarome tikslus. Tada, gaudami faktinius rezultatus, lyginame juos su planu ir žiūrime, ar mums sekasi. Nes kaip kitaip įvertinsime, kada mes finansiškai pasiruošę žengti kitą žingsnį verslo plėtroje?
Biudžetavimas, bent jau paprastas, ir fakto kaip mums sekasi lyginimas su planu, kurį mes buvome užsibrėžę, yra labai reikalingi kiekvienam verslui. Svarbus ir pasilyginimas su rinka, konkurentais – kaip jiems sekasi, nes tada mes matome, ar mes geriau važiuojame, ar blogiau, arba kiek vietos mums dar liko pasitempti, kad galėtume pasiekti rodiklius, kuriuos diktuoja rinka“, – aiškina specialistė.
Dažniausiai pavyzdingai elgiasi stambus verslas
Pašnekovės pastebėjimu, ir „Verslo akademijoje“ dalyvaujančių verslų patirtis rodo, kad finansinis raštingumas tikrai nėra stiprioji jų pusė, tad ir reikiamus finansinius rodiklius periodiškai seka mažoji čia dalyvaujančių verslų dalis. Pastaruosius išmanyti geriau sekasi vidutiniams verslams, prasčiausiai – smulkiajam verslui.
„Didieji Lietuvos verslai, pačios didžiausios įmonės ir jų grupės, su kuriomis mes dirbame ir prie kurių artimai prisiliečiame, detaliai seka finansinius rodiklius. Tokie verslai turi atskirus finansų departamentus, kuriuose dirba įvairias funkcijas atliekantys žmonės. Jie biudžetuoja, dažnu periodiškumu lygina turimus skaičius, įvairiais pjūviais pjausto buhalterinius duomenis, ir priima sprendimus pagal tai, ką mato rezultatuose. Finansiniai rezultatai naudojami ir valdybos susitikimų metų, – tai yra pagrindas priimant įmonės valdymo sprendimus“, – sako ji.
Paklausta, kodėl Lietuvoje turime tokią situaciją, kad smulkieji ir vidutiniai verslai vangiau rūpinasi savo finansiniais rodikliais, lyginant su stambiais verslais, specialistė aiškina, kad dažnu atveju tai lemia kompetencijų stygius.
„Iš vienos pusės, trūksta kompetencijos, nes nebūtinai visi turi finansinį išsilavinimą ir supratimą. Aišku, norint suprasti skaičius, nebūtinai reikia turėti finansinį išsilavinimą, – kitiems poreikis pasidomėti ir suprasti ateina natūraliai“, – atkreipia dėmesį R. Tradišauskienė.
Kita priežastis, turinti įtakos žemesniam finansinio raštingumo lygiui įmonių gretose, pasak pašnekovės, – išteklių stygius, užkertantis galimybę samdyti už tai atsakingus specialistus, galinčius padėti verslams finansų srityje.
„Įmonės geriau samdo papildomą žmogų plėtrai, negu kad dar vieną finansininką, kas yra natūralu. Jie turi buhalterę ir atrodo, jog to užtenka, tačiau buhalterės, deja, į priekį nežiūri – jos suveda duomenis, užtikrina, jog finansinės ataskaitos būtų pateiktos laiku ir atitiktų apskaitos standartus, mokesčiai būtų teisingai sumokėti.
Tai yra jų pagrindinė kompetencija ir jos savo darbą atlieka gerai. Finansinių duomenų analizė, biudžetavimas – nėra pagrindinė buhalterių atsakomybė. O kai kuriems verslininkams dažnai atrodo, kad jie turi buhalterę ir čia jie su finansais yra susitvarkę“, – nuogąstauja analitikė ir pabrėžia, kad sėkmingam veiklos strategavimui buhalterinių žinių ir šioje srityje dirbančio asmens kompetencijų nepakanka. Buhalteris gali pasidalinti faktiniais duomenimis, tačiau išsamioms analizėms ir prognozėms prireiks finansininko/analitiko kompetencijų.
Išsamios finansinės analizės naudą netruko suprasti ir akademijos dalyviai. Pašnekovė pastebi, kad vienai įmonei, po konsultacijų su finansų analitikais, netgi teko keisti ir buhalterę.
„Buvo tokių verslų, kurie nesuprato, kokių duomenų mes prašome ir kur juos gauti. Kai kuriems atrodė, jog tai yra perteklinė informacija. Tačiau visi dalyviai yra užsispyrę ir nori daryti pokytį savo versle, tad net ir tie, kuriems atrodė, jog viskas labai sudėtinga, ryžosi duomenis surinkti. Finansiniai duomenys yra kaupiami apskaitos programoje, tad buhalterė yra tas asmuo, kuris turi gebėti šiuos duomenis iš programų ištraukti. Deja, ne visoms buhalterėms tai buvo įveikiama užduotis“, – pastebi pašnekovė.
Dažniausiai daromos klaidos
Kaip pabrėžia specialistė, periodinis finansinių duomenų stebėjimas gali padėti ne tik auginti verslą ir veikti pelningai, bet ir susilaikyti nuo netinkamų sprendimų priėmimo. Pavyzdžiui, neretai smulkus ir vidutinis verslas pagrindiniu siekiniu laiko plėtrą. Taip neva pavyks pasiekti norimus rezultatus, jei iki šiol to padaryti nepavyko, arba pavyks lūkesčius netgi pranokti. Anot R. Tradišauskienės, yra situacijų, kai plėtra gali duoti atvirkštinį variantą turimoms ambicijoms.
„Yra pavyzdžių, kai įmonės augdamos bankrutuoja, nes neįvertina savo pajėgumų ir galimybių. Ir „Verslo akademijoje“ turime dalyvių, kurie nori augti, bet pažiūrėjome, jog pirmiausia reikia susitvarkyti kaštų efektyvumą ir tik tada galvoti apie augimą. Apie tai, kaip įsivertinti plėtrą, dalyviai daugiausiai ir norėjo kalbėti mūsų susitikimų metu. Tačiau buvo atvejų, kai analitikei pažiūrėjus į įmonės skaičius paaiškėjo, kad jie savo dabartinių gamybos pajėgumų išnaudoja tik 30 procentų.
Jie dar turi labai daug erdvės su esamais pajėgumais didinti pardavimus, tačiau to patys nesuprato ir nematė. Jeigu su 30 procentų esamų gamybos pajėgumų panaudojimu būtų daroma plėtra – labai neefektyviai būtų naudojami įmonės pinigai ir kiti ištekliai. Jeigu nesutvarkyta tai, kas šiandien dar finansiškai visiškai neefektyviai veikia, plėstis nėra prasmės, nes nebūtinai turėsi gerą rezultatą išaugęs“, – sako ji.
Kalbant apie neefektyvią veiklą, verslams nemažai iššūkių kyla ir valdant apyvartinį kapitalą. Pastarąjį suvaldyti gali padėti trys dalykai: tinkamai valdomos turimos atsargos, laiku gauti pirkėjų mokėjimai (gautinos sumos) ir ilgesni sutarties atidėjimo terminai su tiekėjais (mokėtinos sumos).
„Dažnas atvejis, jog dirbama daug, didinami pardavimai, tačiau įmonėje nuolat jaučiamas pinigų stygius. Tokiu atveju labai svarbu pažiūrėti apyvartinį kapitalą – kaip įdarbinami pinigai. Pavyzdžiui, dažnai jie įšaldomi sandėliuojant atsargas, o tiekėjui vėl pasiūlius pirkti prekę su nuolaida, ji nuperkama ir vėl padedama į sandėlį. Tai yra prastas pinigų srautų valdymas.
Taip pat dažnai nėra sekami ir prižiūrimi pirkėjų atsiskaitymai. Kartais ne visi klientai laiku apmoka sąskaitas, o jeigu įmonė padarė pardavimą ir negavo už tą pardavimą apmokėjimo, tai pinigai negrįžo į įmonę. Kartais tiesiog paprastas pirkėjų skolų valdymas atlaisvina nemažai pinigų, tereikia skambinti ir priminti klientams, kad jie turi apmokėti sąskaitą. Ir trečia, reikia įsivertinti, ar nėra galimybės su tiekėjais išsiderėti ilgesnius sutarties atidėjimo terminus, kas pagerintų įmonės pinigų srautus“, – aiškina pašnekovė.
Užkerta kelią finansavimui
R. Tradišauskienė atkreipia dėmesį, kad įmonei ieškant finansavimo galimybių ir kreipiantis į banką, čia dirbantys finansų analitikai svarbių duomenų pro pirštus nepraleis, o atliktos išsamios analizės gali baigtis liūdnai – prašymas suteikti finansavimą bus atmestas. Todėl finansinių rodiklių sekimas gali padėti ne tik suvaldyti jau įvardytas rizikas, bet ir padėti laiku gauti finansavimą arba numatyti finansavimo poreikį iš anksto ir tinkamai jam ruoštis.
„Kai bankas išduoda paskolą, jis nori būti tikras, kad įmonė gebės paskolą grąžinti. Užstatas visada yra antraeilis dalykas, saugumo priemonė, – mūsų bankas niekada neskolina vien todėl, kad turi užstatą. Mūsų verslas yra bankininkystė, o ne užstato realizavimas, tad mums svarbu, jog įmonė gebėtų paskolą grąžinti. Tad visų pirma, mes žiūrime įmonės uždarbio srautus ir tikriname prielaidas – norime įsitikinti, ar ji gebės aptarnauti paskolą. Tai turi būti kažkokia stabili veikla, stabilūs istoriniai pelnai, nes jeigu įmonė vienus metus generuoja didelį nuostolį, kitus metus – pelną, trečius metus – vėl didelį nuostolį, tokiai įmonei mes neskolinsime, nes mums atrodys per didelė rizika, kad ji nuostolingais metais negalės atlikti įmokų. Todėl verslas turėtų užsiimti pelninga veikla, o pinigų srautas turėtų būti pastovus.
Taip pat mes žiūrime ir į balanso struktūrą. Įmonės nuosavas kapitalas turi siekti bent 30 procentų turimo turto vertės, – tai yra minimalus reikalavimas. Kartais mes norime, kad siektų ir daugiau, kartais susitaikome, kad yra mažiau, bet tai labai priklauso nuo įmonės veiklos specifikos. Vėlgi, įmonėms ir akademijos dalyviams pasakojame, kad svarbu suprasti, jog įmonės nuostolinga veikla mažina balansinę nuosavybę. Ir jeigu mes kelis metus iš eilės dirbame nuostolingai, tai kartais balansinė nuosavybė sumažėja iki nulio ir net tampa neigiama. Tokiai įmonei bankas skolinti nenorės, o jeigu nuosavybė neigiama, tai net ir bet koks tiekėjas gali iškelti bankroto bylą.
Ir tada, aišku, išduodami paskolą žiūrime skolos lygį, kad skolos lygis būtų priimtinas. Taip pat stebime įmonės likvidumą, t. y. kad trumpalaikis turtas dengtų trumpalaikius įsipareigojimus“, – vardija pagrindinius rodiklius, kuriuos stebi kredito analitikai prieš išduodami paskolą, R. Tradišauskienė.