Širvintos alko geros vietos pavalgyti
Laidos „Verslo akademija“ pašnekovų pirmiausia pasidomėjome, kodėl savo restoraną jie atidarė būtent Širvintose. Pasirodo, pats Mykolas yra kilęs iš šio miesto. Kurį laiką sutuoktiniai gyveno Vilniuje, paskui – vienkiemyje, galiausiai nutarė apsistoti minėtame mieste.
Jam antrina Ieva ir sako, kad Širvintos yra pats mažiausias Lietuvos rajonas, tačiau atstumas nuo Vilniaus jų neišgąsdino. Dėl šios priežasties pora ryžosi čia imtis verslo.
Anot Mykolo, pirminė jų kuriamo verslo vizija buvo mažas restoranėlis, tačiau jį atidarius suprato, jog klientams reikia ne tik burgerių, bet ir vietos šeimai. Kaip sako pašnekovas, mažas restoranėlis per trejus metus išaugo iki nemažo restorano.
„Kai pradėjome dirbti, orientavomės į tą šeimą, kuri pas mus galėtų ateiti dažniau nei kartą per mėnesį, todėl ir meniu buvo platesnis, bet nuo pat pradžių dirbome su mintimi reklamuoti Širvintas, auginti „Alkano briedžio“ vardą, kad jis būtų atpažįstamas“, – apie verslo pradžią pasakoja Ieva.
Ieva priduria žinojusi, jog restoranui vien tik širvintiškių nepakaks, todėl nuo pat verslo įkūrimo norėjo pasiekti ir tų miestų gyventojus, kurie nuo Širvintų yra 50 kilometrų spinduliu, pavyzdžiui, vilniečius, ukmergiškius. Verslo įkūrėjai sako, jog būtent iš šių miestų daugiausia lankytojų ir sulaukia.
Paklausti, kas sugalvojo restoraną pavadinti „Alkanu brieždiu“, sutuoktiniai išduoda, jog šiuo klausimu šeimoje vyko diskusija, o diskusijos laimėtoju tapo Mykolo brolis.
Ieva priduria, jog Širvintų miesto herbe yra briedis, kuris yra miesto simbolis. Taip pat, pasak pašnekovės, prieš trejus metus Širvintose nebuvo nei vienos geros, modernios maitinimo įstaigos. Sutuoktiniai sako pagalvoję, kad širvintiškiai it briedžiai alksta geros vietos pasibūti, pavalgyti, atsigerti kavos.
„Ir mes taip suvedėm, kad alkanos yra Širvintos, o Širvintose yra briedis“, – restorano pavadinimą komentuoja pašnekovė.
Smulkus verslas nėra VIP klientas
Įsisiūbavus „Alkano briedžio“ veiklai, restoranas netruko sulaukti dėmesio. Viena vertus, restoranas jau ir anksčiau buvo populiarus, kita vertus, jo įkūrėjai Ieva ir Mykolas dalyvavo banko „Swedbank“ ir „Delfi“ inicijuotame Verslo akademijos sprinte.
Pasak Ievos, kai buvo paskelbta apie registraciją į sprintą, ji nusprendė užsiregistruoti, manė, kad jeigu aktyviai dalyvaus, tikrai pasisems naujų žinių. Pašnekovė priduria, kad jiedu visuomet mokosi, stengiasi efektyvinti ir optimizuoti savo kuriamą verslą.
Kaip papildo Mykolas, nors sprinte dalyvauja skirtingų verslų įkūrėjai, visi susiduria su panašiomis problemomis. „Tai labai nuramina“, – šypsodamasis sakė pašnekovas.
Toliau restorano savininkai pasidalino, su kokiomis problemomis šiuo metu susiduria jų vystomas verslas. Pasak Ievos, šiame versle yra didelis sezoniškumas, jaučiamos klientūros bangos. Dėl šios priežasties, sako pašnekovė, visuomet yra jaučiamas reklamos poreikis, nors tai nėra nei Ievos, nei Mykolo sritis.
„Ką matau iš savo trejų metų patirties, tu privalai viską pats suprasti. Yra tūkstančiai žmonių, teikiančių paslaugas Lietuvoje, bet niekas į smulkų verslininką nežiūri kaip į VIP klientą. O biudžetas yra nedidelis, nori rezultato“, – mintimis dalijasi Ieva ir priduria, jog skaudulių šiame versle yra tikrai daug.
Pašnekovė sako, kad vien klausant kitų verslininkų pasisakymų atėjo labai daug minčių. Pavyzdžiui, dalijasi Ieva, pastaruoju metu ji vis galvodavusi apie tai, kaip padidinti verslo našumą, o sprinto metu kitų dalyvių išsakytos įžvalgos jai buvo kaip užtikrinimas, kad ši mintis kirba ne be reikalo, o sprendimai – būtini.
„Nuo darbo atsijungti sunku“
Toliau Mykolo pasidomėjome, kaip iš tiesų atrodo virtuvės šefo kasdienybė. Pašnekovas savo darbą apibūdina trumpai ir aiškiai: „Kasdienybė yra su mažai romantikos ir labai daug darbo.“ Jis pasakoja, kad kiekvieną rytą turi sužiūrėti produktus, juos užsakyti, priimti atvažiuojančias prekes, taip pat palaikyti kokybę restorane.
Jis priduria, jog Lučiūnai stengiasi populiarinti ne tik „Alkano briedžio“, bet ir šefo Mykolo vardą. Anot pašnekovo, restoranas turi savo veiklą, o šefas Mykolas dar ir važiuoja pas žmones, kur, pavyzdžiui, grilina gimtadieniuose ar vestuvėse.
Jam antrindama Ieva sako, kad jie abu yra pasiskirstę atsakomybėmis – komanda jie yra ir versle, ir namuose. Pasak pašnekovės, per trejus bendro darbo metus partneriams teko įsivesti tam tikrų taisyklių, kad nenukentėtų nei santykiai, nei verslas.
Tiesa, Mykolas pastebi, kad nuo darbo atsijungti vis dėlto sunku, juo labiau, jog restoranas dirba kiekvieną dieną 12 valandų. Pašnekovas džiaugiasi subūręs gerą komandą, kuri kartais vadovus išleidžia atsikvėpti.
