Viskas prasidėjo nuo desertinės
L. Viduolytė-Pupelienė pasakoja, kad savo karjerą maitinimo versle pradėjo pas mamą – teko ne tik virtuvėje suktis, bet ir užsiimti įvairiais kitais darbais. Vėliau sumaniusi, kad nori kurti ką nors savo, moteris atidarė desertinę, kurioje pačiai teko ir tortus kepti, ir kavą virti, ir daug kitų kampų atlaikyti.
Laura pasakoja, kad viską savo versle darė iš pajautimo ir stebėjimo, ko žmonėms reikia. Patirties turėjo tiek, kiek buvo įgijusi dirbdama pas mamą, jokių specialių mokslų nebaigė.
„Desertinė duris atvėrė 2015 m. vasaros pabaigoje. Ji buvo mažytė – tik penki staliukai, maža virtuvėlė. Dirbome trise.
Pastatas, kuriame atidarėme desertinę, – didelis. Kartą pastato savininkui pajuokaudama pasiūliau išgriauti sieną, jis iškart sutiko. Toks pasiūlymas man gimė iš to, kad mūsų svečiai, patenkinti tortais ir aptarnavimu, ėmė klausinėti, kodėl negaminame maisto. Taigi po truputį pradėjome tai daryti. Siena buvo išgriauta, patalpos padidėjo, vėliau išgriovėme dar vieną sieną ir įsikūrėme visame aukšte, – kaip desertinė virto šeimos restoranu, pasakoja pašnekovė.
– Tiesa, restoranu save ėmėme vadinti neseniai. Kai turėjome aptarnavimo mokymus komandai, atvykusi mokymų vadovė sakė: „Jūs jau seniai esate restoranas.“ O mes save vadindavome kavine. Bet, kai įvertini iš šono, tikrai labai daug atiduodame: geras maistas, aptarnavimas, kuriamas jaukumas, labai daug svečių lūkesčių patenkiname. Tai mums įpūtė pasitikėjimo ir dabar prisistatome kaip šeimos restoranas, nes kartu su manimi čia dirba ir mano vyras bei sūnus.“
Kokybiškas maistas ir naminiai tortai
Restorano savininkė pasakoja, kad, nepaisant to, jog desertinė užsidarė, jie turi konditerijos skyrių ir vis dar kepa naminius tortus: „Kuo galime didžiuotis, nes tikriausiai ne kiekvienas restoranas tai daro. Kiekvieną dieną pasiūlome trijų ar keturių rūšių tortus.“
Paklausta apie maistą, L. Viduolytė-Pupelienė sako, kad jis – kokybiškas, produkciją perka iš ūkininkų. O firminių patiekalų neišskiria, nes tiki, kad kiekvienas patiekalas turi savo gerbėją.
„Juolab kad mūsų valgiaraštis gana dažnai keičiasi, nes ir patys norime atsinaujinti, ir svečius nustebinti. Jeigu jau įsitraukiame kokį patiekalą, jį labai gerai patikriname, degustuojame ir dažniausiai jis pasiteisina. Beje, porcijos – tikrai nemažos, tuo dažnai džiaugiasi ir mūsų klientai“, – sako pašnekovė ir priduria, kad, jeigu reikėtų ką nors būtinai išskirti, tai būtų jų pačių gaminami tortai ir desertai.
Vieninteliai siūlo ir maistą, ir pramogas
Šiuo metu šeimos restorane dirba 33 žmonės. L. Viduolytė-Pupelienė pripažįsta, kad ir šiandien, nors turi didžiulę komandą, vis dar pati daro daugybę darbų – net ir tortus kepa.
„Viską aš darau, – juokdamasi sako Laura. – Dabar tas laikas, kai labai gera sugrįžti į tuos darbus. Pavyzdžiui, savaitgaliais einu į salę ir pasitinku svečius. Man labai patinka matyti, kaip viskas vyksta, išspręsti problemas, kai jų atsiranda. Ir į virtuvę tenka nueiti – tuo irgi džiaugiuosi. Anksčiau vienu metu darydavau labai daug dalykų, tai tikrai išsekindavo. Paskui viskas susidėliojo, dalį funkcijų perleidau kitiems žmonėms, dabar man visas šis darbas yra malonumas.“
Pasiteiravus, kuo dar išskirtų savo restoraną, L. Viduolytė-Pupelienė sako, kad Rokiškyje ši vieta – vienintelė tokia, kurioje galima ir pavalgyti, ir pašokti, ir jaukiai laiką praleisti, taip pat akcentuoja norą patenkinti svečių lūkesčius:
„Man atrodo, kad išsiskiriame požiūriu į svečią, nes stengiamės pateisinti kuo daugiau jo lūkesčių. Organizuojame renginius, koncertus, prieš metus penktadieniais arba šeštadieniais pradėjome dirbti ilgiau, iki 2–3 val. nakties groja didžėjus, darome teminius vakarėlius, šokius. Žiūrime, ko reikia Rokiškiui, ir bandome tai daryti.“
Kalbėdama apie restorano lankytojus, pašnekovė sako, kad tarp dažnų svečių – ir miestelio gyventojai, ir svečiai iš kitų miestų: „Pas mus užsuka daug Rokiškio lankytojų, nes nelabai daugiau ir yra, kur juos nukreipti. Iš esmės esame mieste vieninteliai, kurie tiek daug visko daro, tad užsuka ir vietiniai.“
Padeda maža konkurencija, bet iššūkių netrūksta
Paklausta, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kaip sekasi išsilaikyti mažame mieste, L. Viduolytė-Pupelienė pasakoja, kad padeda tai, jog konkurencija – maža. „Yra žmonių, kurie pas mus atvyksta specialiai pavalgyti iš kitų rajonų. Juokaujame, kad tampame lankytinu objektu – atvykus į Rokiškį būtina užsukti pas mus, – juokdamasi kalba pašnekovė ir surimtėjusi priduria, kad visada siekia kokybės ir viską stengiasi daryti ne tik gerai, bet kaip tik gali geriausiai.
– Kokybė susijusi ir su darbuotojais. Vasarą darbo daugiau, tad ir darbuotojų mums reikia daugiau, tačiau nenorime turėti jų sezoninių, tad stengiamės išlaikyti visus. Profesionalų pas mus nėra, į darbą priimamus žmones apmokome. Turėti tokią komandą yra vienas mūsų iššūkių.
Be šio, netrūksta ir kitų: panaikinta PVM lengvata maitinimo sektoriui, recesinės žmonių nuotaikos ir ekonominis sąstingis, kurį labai pajutome po Naujųjų metų, sumažėjęs vartojimas.“
Pasiteiravus, kodėl nutarė dalyvauti „Swedbank“ verslo akademijoje, L. Viduolytė-Pupelienė išskiria, kad pagrindiniai siekiai buvo profesionali pagalba finansų valdyme ir rinkodaros srityje:
„Jau porą kartų buvome susitikę su mentoriumi Povilu Petrausku. Jis mums padėjo įsivertinti, kad daug dalykų darome gerai ir teisingai. Iššūkis – finansų valdymas, galbūt ir verslo plėtra. Iki šiol viską dariau, kaip norėjau, iš pajautimo, o dabar jau norisi pradėti dirbti pelningiau. Maitinimo versle apyvarta būna nemaža, tačiau pelningumas – labai mažas. Tad labiausiai rūpi išspręsti šį klausimą, ką ir kaip daryti kitaip.“