Kaip nuo verslo pradžios iki dabar keitėsi jūsų įmonės finansų valdymo strategija?
Pirmuosius metus finansų valdymas buvo labiau reagavimas į situaciją. Kadangi įmonės auginimo poreikis – didelis, vis norime atsinaujinti, radę „atliekamų pinigų“ skubame investuoti į įmonės gerovę, plėtrą. Po tokių investicijų vėliau patiriame pinigų srautų trūkumą, vėluojame atsiskaityti su tiekėjais. Veiklos pradžioje paskolų negaudavome, taigi kito kelio nei investuoti iš apyvartinių ir savų lėšų nebuvo. Šiuo metu stengiamės planuoti finansus toliau į priekį.
Kas jums anksčiau atrodė svarbu, o ilgainiui pasirodė ne taip naudinga verslui?
Iš pradžių įsigijome kompiuterių, darbo stalų, tačiau, prasidėjus gamybos darbams, supratome, kad neturime reikalingų gamybinių įrengimų (pavyzdžiui, smūginio šaldymo kamerų, pjaustyklių, konvekcinės krosnies ir panašiai). Taigi teko „verstis per galvą“, kad juos įsigytume. Reikiamų paskolų negavome, turėjome suktis su savomis ir apyvartinėmis lėšomis.
Taip pat iki šiol sunku pamatuoti, kokią naudą atneša dovanėlių steigimas įvairiems renginiams. Nors organizatoriai ir dalijasi socialinėse paskyrose, tarsi taip didinamas žinomumas, tačiau to negalime apskaičiuoti, todėl vis dažniau atsisakome.
Kitas pavyzdys – abonementai, bereikalingi įsipareigojimai, apie kuriuos nepagalvodavome. Pavyzdžiui, iš pradžių parduotuvėje turėjome du grindų kilimėlius ir mums atrodė normalu turėti abonementą, kai atvažiuoja žmogus iš įmonės ir juos pakeičia švariais kas savaitę. Tačiau tai papildomos nereikalingos išlaidos. Dabar tuos du kilimėlius tiesiog siurbiame patys.
Mums vis dar atrodo svarbu turėti kuo mažiau įsipareigojimų, paskolų. Nors pastarųjų mėnesių žinios, pokalbiai su finansininkai baigia įtikinti, kad naudingiau yra imti paskolas, negu naudotis apyvartinėmis lėšomis.
Su kuo tarėtės verslo finansų klausimais, ar daugiau norėjote išsiaiškinti ir sprendimus priimti patys – kas pasiteisino labiau?
Tarėmės su pažįstamais verslininkais, dalyvavome mokymuose, skaitėme knygas, klausėmės laidų. Turėjome minčių samdytis gerą finansininką, kuris galų gale padėtų susidėlioti finansus į vietas. Tačiau tam pinigų neturėjome. Tartis su kitais verslininkais gali būti labai naudinga, tačiau jie pataria iš savo perspektyvos, jie iki galo nemato mūsų situacijos, vizijos, galimybių, taigi galutinis sprendimas yra mūsų. Vis tik, daugiausia investavome į savo žinias, kad turėtume know-how ir ateičiai, ateities verslams.
Ar tiesa, kad įkūrus įmonę vienas iš svarbiausių specialistų – buhalteris?
Nepriekaištinga buhalterija – tiesiog privaloma. Ilgai ieškojome, kol atradome tinkamą buhalterinę įmonę. Prieš tai daug metų net normalių skolų ataskaitų neturėdavome – pati sau kompiuteryje lenteles susivesdavau. O kai reikėdavo siųsti finansinius duomenis bankams dėl paskolų suteikimo, ilgai nesuruošdavome, vėliau vis reikėdavo duomenis tikslinti, buvo visiška netvarka. Kadangi mūsų įmonė yra gamybinė, buhalterinėje programoje turime suvesti kiekvieną pagamintą produktą, kitaip negalėsime išrašyti pardavimo sąskaitų faktūrų. Taigi, negalime apskaitos vesti padrikai. Kiekvieną pirmadienį gaunu iš buhalterės gaunamų ir mokėtinų sąskaitų išrašus su mokėjimo datomis, pagal šias ataskaitas planuoju išlaidas.
Lietuvoje vis labiau populiarėja mentoriai, kaip manote, ar tokio turėjimas – būtinas?
Nėra būtinas, bet jis perkelia verslą į kitą lygį. Labai naudinga, kai mentorius iš šalies įsigilina į verslą, į savininkų poziciją ir prideda savo žinias, patirtį. Kartais vien pasikalbėti su mentoriumi naudinga.
Kaip manote, kokias verslo finansų valdymo klaidas daro pradedantieji verslai ir kokia galima to žala?
Atsainumas, neįsigilinimas. Manau, reikėtų jau nuo veiklos pradžios kontroliuoti finansus. Taip pat labai svarbus atsakingas, apgalvotas paskolų ėmimas, kad pirkinys už paskolą generuotų pajamas.
Neprotingas paramų naudojimas – švaistymas. Taip pat dažna klaida – neatskiriami asmeniniai finansai nuo įmonės. Vienas kraštutinumas, kai viskas perkama įmonės vardu, o naudojama asmeniškai, kitas – asmeniniai pinigai „kišami“ į įmonę, dirbama be poilsio, be atostogų, o galų gale įmonę tenka uždaryti arba ji bankrutuoja, nes vadovas laiku nepastebi, jog įmonė pati negali išsilaikyti.
Kaip vertinate Lietuvos mokestinę sistemą verslų atžvilgiu, galbūt Vyriausybė galėtų suteikti daugiau paramos, rengti mokymus ir panašiai?
Per paskutinius ketverius metus kelis kartus keitėsi akcizai, mokesčiai. Nėra stabilumo. Vis reikia naujai prisitaikyti. Vyriausybei trūksta sistemiškumo, informacija išdėstyta skirtingose vietose. Mes jos lengvai nerandame.
Pavyzdžiui, mokame GPM, nekilnojamojo turto mokestį, tačiau per beveik dešimt metų nematome, kur tie pinigai nuėjo – neturime iki šiol atvestų gamtinių dujų, šaligatvių, gatvių apšvietimo, netgi centrinės nuotekų sistemos. Net turint galvoje, kad mūsų gamykla yra gamyklų zonoje, mes iki šiol neturime šių dalykų.
Dalis verslo konsultantų daug pavyzdžių pateikia remdamiesi korporacijų finansų valdymu, kuo skiriasi didelės ir mažos įmonės finansinė strategija, ar smulkūs verslai gali gauti pritaikomų pamokų iš didžiųjų?
Tikrai dažnai atrodo, kad korporacijos gyvena minkštai ir šiltai – pagrindžia išlaidas ir gauna finansavimą. Tuo tarpu mes, verslai, dirbame džiunglėse su mediniais įrankiais. Čia prisiminkime mano pateiktą pavyzdį apie kilimėlių keitimo abonementą – korporacijoje tai įprasta, normalu, tačiau mažai įmonei gali būti finansinė našta.
