Šalis, kurios nebeliko žemėlapiuose
Kadangi pastaruoju metu Lietuvos pajūris negali pasigirti itin geru oru, nusprendžiame dieną praleisti ne niurnėdami po nosimi, kodėl Lietuvoje lyja, o keliaudami po Mažąją Lietuvą.
Likus kelioms minutėms iki 15 valandos maloniu, žemaitišku akcentu moteris per garsiakalbį praneša, kad traukinys iš Klaipėdos išvyksta į Šilutę. O po beveik valandos – pasiekiame savo kelionės pradžią.
Pagrindinis tikslas – aplankyti Hugo Šojaus dvaro muziejų. Iki jo nuo traukinių stoties reikia nueiti šiek tiek daugiau nei 2 kilometrus. Atstumas yra nedidelis, tad pasirinkus tinkamą ėjimo greitį, jį įveikti gali kiekvienas. Beveik visą kelią tenka eiti Lietuvininkų gatve, o būtent šioje gatvėje – stovi garsiausi Šilutės pastatai.
Jei manote, kad nieko naujo Šilutėje neišvysite – klystate. Šis kraštas palyginus dar neilgai priklauso Lietuvai ir senovinė miesto architektūra tikrai to neleidžia pamiršti.
Architektūra mažai kuo primena Vilnių ar Kauną. Atrodo, lyg būtum nuvykęs į Vokietijos miestelį. Tačiau iš tiesų tai buvo ne Vokietijos miestas, o Prūsijos. Ir nors ši valstybė išnyko iš žemėlapių, ji savo žymę paliko visoje Mažojoje Lietuvoje.
Tikriausiai įstabiausias palikimas – Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia. Ši bažnyčia yra laikoma viena gražiausių Rytų Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių. Jei akys yra pripratusios tik prie katalikų ar stačiatikių bažnyčių – vaizdas nustebins.
Visai kita kultūra
Tačiau miestas išskirtinis ne tik architektūra. Nupėdinę iki H. Šojaus muziejaus pradedame šniukštinėti po skirtingas menes. Kaip pasakoja muziejaus direktorė I. Skablauskaitė, Mažoji Lietuva visada priklausė Prūsijos kultūrai. Anot jos, į Mažąją Lietuva greičiau atkeliaudavo nauja technika, pasaulėžiūra ar net mada bei indai: kol lietuviai valgė iš molinių indų, Šilutėje moterys kafiją (kavą – DELFI) gerdavo tik iš porcelianinių puodelių. Moterys taip pat mėgdavo gerti karštą kafiją, tad su savimi nešiodavosi rankinukus, skirtus šiltai laikyti kafijos termosus.
„Visada cituoju vienos vietinės moters, lietuvininkės, žodžius. Ji ištekėjo už vyro ir važiavo į jo tėviškę Kelmėje. Ir ji sako: vaje, važiavau, ten tokios mažos trobikės, o pas mus Mažojoje Lietuvoje – didžiuliai pastatai“, – šypteli I. Skablauskaitė. Anot jos, miestiečiai čia visad lygiavosi į kilminguosius, juos kopijuodavo.
Anot jos, iki Pirmojo pasaulinio karo, čia visi kalbėjo ir lietuviškai, ir vokiškai. „Viskas pasikeitė, kai prasidėjo frontas. Iš šių vietų pasitraukė 90 proc. gyventojų. Šilutėje per frontą buvo likę 5 žmonių, kitų duomenimis – 7. Dauguma žmonių nebegrįžo. Tie, kurie grįžo, buvo ištremti į Sibirą ir į Mažąją Lietuvą atsikėlė likusi Lietuva. Mes turime suvažiavėlių kraštą.
Etninių gyventojų dabar yra labai mažai. Vien mūsų etnine tarme kalba 90 žmonių. Su Mažąja Lietuva buvo daromas tikras genocidas, todėl Spalio 16 dieną minime Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną“, – pasakoja I. Skablauskaitė.
Šilutei H. Šojaus dvaras ypatingas, nes mena didybės dienas. Anot direktorės, tai vienintelis išlikęs Mažosios Lietuvos dvaro kompleksas, pastatytas dar 1721 metais. Jo stilius – klasicizmo ir jugendo mišinys.
Kol vaikštome po kambarius, I Skablauskaitė pasakoja, kad priešingai nei Lietuvoje, Mažosios Lietuvos dvarus valdė ne jokie grafai, o Prūsijos karaliai. „Vėliau jiems dvarai tapo neberentabilūs ir juos galėjo įsigyti bet kas: nereikėjo būti grafu ar bajoru. Reikėjo turėti šiek tiek pinigų“, – sako ji.
Lankėsi iškiliausias Lietuvos ir Prūsijos elitas
Šį dvarą, pasakoja pašnekovė, valdė viena giminė, tačiau 1889 metais dvarą nusipirko Hugo Šojus – vokiečių kilmės žmogus, kuris čia atvyko su savo trimis vaikais. Jo žmona mirė gimdydama. Dvare H. Šojus įkūrė pirmą privatų Klaipėdos krašto muziejų.
„Čia, kol dirbo ir gyveno H. Šojus, pro duris ėjo ir J. Basanavičius, ir A. Smetona, K. Grinius ir kronprincas. Jis lankėsi dvare ne kartą. O J. Basanavičius 1919 metų laikraštyje rašo, kad kai ateini į Šojaus muziejų, tai tave pasitinka unikalūs trofėjai – ragai“, – pasakoja I. Skablauskaitė.
Muziejuje šiuo metu veikia paroda iš Aleksandro Vasilljevo fondo kolekcijos „Mada tarpukario metais 1918-1938“. Ši paroda skirta Europos moterų mados raidai tarpukariu.
Kaip teigia I. Skablauskaitė, mada atspindi H. Šojaus laikus. „Jo dvare rinkdavosi visa Prūsijos, Rytų Prūsijos ir Vokietijos aukštuomenė. Čia dažnai vykdavo įvairūs pasisėdėjimai, buvo diskutuojama apie meną, rašomos knygos. Visi šie rūbai reprezentuoja, kaip tuo metu žmonės galėjo rengtis Šilutės krašte – tai buvo pakankamai išsivysčiusi vietovė“, – sako direktorė. Lietuviai, pabrėžia ji, dvare buvo ganėtinai reti svečiai.
Muziejuje galima ne tik išvysti unikalias XIX amžiaus freskas ar baldus, bet ir H. Šojaus kolekcionuotus ir eksponuotus Mažosios Lietuvos etnografinius daiktus. Muziejuje randami baldai datuoja net 1725 metus.
„Tokie baldai būdingi tik Mažajai Lietuvai: pietizmo įtaka, tamsios spalvos, labai daug dekoracijų, nė vienos vinies, viskas su kištukais padaryta. Jiems nereikėdavo net staltiesių“, – teigia pašnekovė.
Muziejuje galima išvysti ir unikalius mergvakarių sietynus. „Juos naudodavo tik per mergvakarį ir tik Mažojoje Lietuvoje. Sietynas iš 12 dalių. Jį pakabindavo žemai prie stalo, įdėdavo žvakes, uždegdavo jas. Atidarydavo langus, žvakelės nuo vėjo pradėdavo judėti ir atnešdavo merginai laimę“, – apie rytprūsių tradiciją pasakoja I. Skablauskaitė.
Praktiniai patarimai
Apžiūrėję muziejų patraukiame link uosto. Tenka šiek tiek nusivilti – priešingai nei Trakuose, čia taip lengvai nepavyks valandą ar mažiau pasiplaukioti laivu. Nors iš Šilutės yra organizuojami pasiplaukiojimai, jie turėtų būti organizuojami iš anksto bei didesnei žmonių grupei.
Tačiau šalia dvaro yra ganėtinai didelis parkas, kuriame – aibė išalkusių ančių.
Pasivaikščioję parke, patraukiame pylimu link traukinių stoties. Paskutinis traukinys į Klaipėdą darbo dieną išvyksta 19 valandą 30 minučių. Kelionė traukiniu į vieną pusę atsiėjo 4 eurus.
Nors Šilutės įdomiausias vietas aplankėme pėstute, tai puikiai galima padaryti ir su dviračiais. O skiriant Mažosios Lietuvos apžvalgai visą savaitgalį, galima numinti iki Rusnės salos, Kintų ir Mingės (Minijos) kaimų. Pavyzdžiui, atstumas nuo Šilutės traukinių stoties iki Mingės tėra 22 kilometrai, tad šį maršrutą labiau patyrę dviratininkai tikrai įveiks per vieną dieną.
Taip pat vertėtų atminti, kad dauguma muziejų nedirba pirmadieniais. Apsilankymas H. Šojaus muziejuje suaugusiam kainuoja 5 eurus. Moksleiviams, studentams, pensininkams, tremtiniams, kariams savanoriams (ir dar daugeliui kitų žmonių. Pilną sąrašą rasite ČIA) bilietas kainuoja tik 2,5 eur. O ikimokyklinio amžiaus vaikams – įėjimas nemokamas.