Darbas svarbiau nei mokslas, ar atvirkščiai?
Rinkodaros srityje dirbanti Kristina pasakoja niekada neturėjusi problemų su darbdaviais dėl savo noro derinti mokslus ir darbus. Tiesa, ji pastebi, kad anuomet buvo kitokia darbo kultūra.
„Tada nebuvo tokios įtampos darbuose, buvo visai kita darbo kultūra. Ėjau iš anksto įspėjusi darbdavį, kad dirbsiu tik dalį laiko. Pradėjau darbinę karjerą reklamos agentūroje kaip reklamos pardavėja – agentė, vaikščiojau po rajonus ir siūliau pirkti reklamą“, - dabar su šypsena pirmąsias darbines patirtis mena moteris.
O štai Sigitas dirbdamas sako sugebėjęs pabaigti net du aukštuosius, tiesa, tai buvo vakarinės studijos, todėl su darbu paskaitos beveik nesikirsdavo. Paklaustas, ar yra prašęs, kad darbdavys apmokėtų jo studijas, juokėsi, kad apie tai anuomet negalėjo būti nė kalbos.
„Pradėjau dirbti dar tais gūdžiais laikais, kai net kompiuterio nebuvo, berods 2001 metais, tuomet gal vienas kompiuteris ir buvo, bet skirtas 15 žmonių. Apie studijų kompensavimą nebuvo ir kalbos“, - kalbėjo pašnekovas, baigęs sociologiją Vilniaus pedagoginiame universitete, o vėliau krimtęs mokslus tarptautinėje verslo mokykloje (TVM).
„TVM pradėjau studijuoti 2005 metais, dirbau tada jau didesniu pajėgumu, paskaitos vyko vakarais ir savaitgaliais, problemų susiderinti taip pat nebuvo, nebuvo ir kompensacijos“, - sakė Sigitas.
Informatiko išsilavinimą turintis Kristijonas mena, kad dirbdamas baigė ir bakalauro mokslus, ir magistrą. Mokėsi dieninėje pamainoje, tačiau darbdavys net tik, kad išleisdavo, bet net ir skatindavo nepraleisti paskaitų.
„Direktorė netgi žinojo mano paskaitų tvarkaraštį ir jei matydavo, kad paskaitų metu sėdžiu biure ir dirbu, klausdavo, kodėl aš ne paskaitose. Į mano atsakymą, kad turiu svarbių darbų, atsakydavo – mokslas svarbiau nei darbas, greitai į paskaitas! Darbdavys ragindavo eiti į paskaitas, kad darbuotojai būtų išsimokslinę. Baigiau mokslus dešimtukais ir darbai vis tiek būdavo nudirbti“, - gerais prisiminimais dalijosi Kristijonas.
Už savo mokslus mokėti neleistų – tai asmens atsakomybė
Net kelerių metų patirtį, derinant studijas ir mokslus, pasakoja turėjusi ir Rūta. Mergina sako dirbanti nuo antro studijų kurso – iš pradžių pagal laisvai samdomo darbuotojo sutartį, vėliau – pilnu etatu.
Jos teigimu, studijuojant jai pasisekė, nes universitete į studijas buvo žiūrima pakankamai lanksčiai. Galiojo sistema, kad jei dirbi pagal specialybę, gali prašyti suteikti laisvą lankomumą. Sutikus dėstytojams, į paskaitas ir seminarus atvykti nereikia, svarbu tik dalyvauti atsiskaitymuose ir egzaminuose.
„Atsiskaitymams naudodavau laisvas dienas, kurias darbe gaudavau už darbą savaitgaliais ir vakarais. Jei jų neturėdavau, imdavau atostogų dienas. Tiesa, būdavo ir taip, kad po atsiskaitymo iš karto sėsdavau dirbti. Tokiu atveju laisvų dienų neprašydavau, egzaminą parašydavau per pietų pertrauką“, - juokiasi pašnekovė.
Paklausta, ar yra prašiusi darbdavių apmokėti jos studijas, kurios atitinka jos užimamas pareigas darbe, mergina tikino niekada to neprašiusi: „Manau, kad tai - mano atsakomybė. Nenorėčiau taip įsipareigoti darbdaviui“.
Kad turi egzaminus nuo darbdavio slėpė: prašydavau, kad kolegos mane pridengtų
Linas, krimsdamas socialinius mokslus, teigė tuo metu dirbęs tokioje darbovietėje, kur besimokantis darbuotojas nebuvo labai vertinamas. Todėl teko apie savo mokslus ne visuoment visiems pasakoti.
„Direktorė žinojo, kad mokausi ir dirbu, bet rodė požiūrį, kad turiu pasirinkti, kas man svarbiau – darbas ar mokslai. Jaučiau psichologinį spaudimą, todėl kai turėdavau egzaminus, nuo jos tai slėpdavau ir prašydavau, kad kolegos mane pridengtų“, - karčią patirtį atsimena pašnekovas.
Tais metais, kai pašnekovas mokėsi bakalaurą - 2000-2004-aisiais vyravo neigiamas universitetų požiūris į dirbantį studentą: „Universitetai vos ne kenkdavo studentams, kad šie nedirbtų, o rinktųsi vien mokslus“, - sakė Linas.
Vis dėlto vyras džiaugiasi, kad jau vėliau ieškodamas, kur tęsti magistro studijas, rado universitetą, kuriame buvo sudarytos visos sąlygos mokytis ir dirbti.
Yra galimybė darbuotojui nieko nemokėti už studijas
Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis, paklaustas, ar darbdaviai noriai išleidžia savo darbuotojus mokytis ir jiems netrukdo, teigė, kad labai daug kas priklauso nuo to, kur link darbuotojo karjera krypsta.
„Jeigu darbuotojas mokysis tuos dalykus, kuriuos jis gali pritaikyti savo darbe ir įmonei atsiras pridėtinė vertė, natūralu, kad darbdaviai į tai žiūrės teigiamai. Jam nereiks investuoti į darbuotojo kvalifikacijos kėlimą, nes darbuotojas pats tą daro. Tačiau jeigu kalbame apie žmones iš paslaugų sektoriaus, kai jie karjerą tik pradeda, jie paprastai studijuoja visai kitką nei dirba, o įgytos žinios greičiausiai niekaip neprisidės prie įmonės rezultatų. Tada aišku, tai jau yra lankstumo klausimas, gebėjimas susitarti su darbdaviu. Bendra tendencija yra tokia, kad mūsų darbdaviai darosi lankstesni ir teigiamiau žiūri į tokius dalykus, tačiau visko pasitaiko“, - kalbėjo V. Levickis.
Anot jo, kai kuriais atvejais patys darbdaviai gali inicijuoti savo darbuotojų mokymąsi ir gauti tam tikrą subsidiją. „Tokiu atveju didesnę naudą gauna darbuotojas, nes jam nereikia mokėti už savo studijas. Tokių atvejų daugėja, matome, kad tai atneša naudos. Tačiau tai veikia tik tada, kai santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra ilgalaikiai, kai abu mato, kad jiems pakeliui“, - sakė pašnekovas.
Paklaustas, kokia forma gali vykti darbdavio iniciatyva sumokėti už savo darbuotojo studijas, V. Levickis teigė, kad egzistuoja valstybinės paramos schema, kai darbdavys tikslinėse studijose turi iš savo kaštų sumokėti 20 proc. studijų kainos, o likusią dalį 80 proc. dengia valstybė.
„Sulaikyti darbuotojo nėra kaip, jeigu jis norės išeiti, jis išeis. Vienintelį, ką galima padaryti, sukurti tokį mikroklimatą įmonėje, kad jis nenorėtų išeiti – tai susiję ir su darbo užmokesčiu, ir su kitais dalykais. Tose pozicijose, kur darbo užmokestis nebėra pagrindinis motyvatorius, nes darbuotojas visur gaus panašiai, jis žiūri į kitus dalykus, tokius kaip galimybę tobulėti, atsiskleisti. Tose įmonėse, kurios tai pasiūlys, darbuotojas mieliau ir norės pasilikti“, - teigė V. Levickis.
Neišleisti atostogų negali
Savo ruožtu Švietimo ir mokslo ministerija informuoja, kad 2014 metais priimtame Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme numatoma galimybė iki penkių darbo dienų per metus darbuotojams suteikti atostogas neformaliam švietimui arba mokymuisi pagal trumpalaikes programas. Suaugusiesiems bus siūloma ne studijuoti ketverius metus, o išklausyti trumpą jiems reikalingą tam tikrą kursą, kuris leistų susipažinti su savo srities darbo naujovėmis.
Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Algimantas Šimaitis DELFI teigė, kad kol kas praktinių pavyzdžių, kai darbuotojai imtų atostogas neformaliam švietimui ir mokymuisi nėra, nes minėta įstatymo nuostata įsigalios palygint neseniai, tik nuo rugpjūčio pirmos dienos. Tačiau jis spėjo, kad tokių atvejų masiškai nebus, nes Lietuvoje dar neturime taip plačiai išvystyto neformalaus švietimo ir mokymosi programų suaugusiesiems tinklo kaip Vakarų šalyse.
„Pagal kitų šalių rodiklius Europoje dar atsiliekame. Pas mus nėra daug aukštųjų mokyklų, kuriose lektoriai kviestų į tokias paskaitas (suaugusiuosius – red. past.), neužsiima tokiomis programomis, tačiau jų turėtų daugėti“, - sakė A. Šimaitis.
Jo teigimu, iki šiol darbuotojai, besimokantys aukštosiose mokyklose, galėjo gauti kelias dienas atostogų prieš egzaminus ar mokslo darbų gynimus, o nuo šiol galės to prašyti ir trumpoms mokymosi programoms.
„Darbo kodekse ir įstatyme įvardyta, kad tai vyksta šalių susitarimu, kreipimąsis (dėl atostogų suteikimo – red. past.), gali būti darbuotojo iniciatyva, bet gali ir darbdavio. Įstatymas lyg ir numato, kad darbdavys negali nesuteikti tokių atostogų. Tie, kurie žiūri plačiau ir supranta, kam to reikia, manau, kad palaikytų tokį darbuotojo norą“, - sakė A. Šimaitis. Paklaustas, ar darbdaviui, nesutikus išleisti savo darbuotojo trumpų atostogų mokymosi tikslais, grėstų kokia nors nuobauda, jis teigė to nežinantis.
Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – skatinti kiekvieną gyventoją realizuoti savo galimybes mokantis, kuriant, tiriant, tikslinga veikla prisiimant atsakomybę už save, valstybę ir aplinką.