Verslai, kuriuos užsienyje jau gliaudo, o Lietuvai tai – dar kietas riešutėlis

Verslams šiuo metu – tikras pokyčių metas. Susirūpinusieji klimato kaita grūmoja, kad verslas negali ir toliau išlikti toks, koks yra ir privalo atsižvelgti į gamtos poreikius – taupyti resursus, perdirbti žaliavas, inovuotis. Verslininkams keliamas reikalavimas nebūti savanaudžiais, nesivaikyti vien pelno, arba, kitaip tariant, verslaujantys žmonės skatinami susimąstyti apie socialinio verslo vystymą. Apie tai, kas yra socialinis verslas, kaip jis daromas ir kokia iš viso to visiems nauda – DELFI kalbino ūkio ministrą Evaldą Gustą.

- Ministre, kas yra tas socialinis verslas? Visuomenėje yra daug apibrėžimų, ne visi šią sąvoką supranta ir dėl to kyla daug klausimų. Ar mes turime vieningą sutarimą?

- Socialinio verslo sąvoka Lietuvoje pakankamai nauja, nors Europos šalyse tai yra įprasta praktika ir labai žinoma sąvoka. Mes ją pabandėme apibrėžti pirmajame dokumente apie socialinį verslą – Socialinio verslo koncepcijoje. Joje mėginama apibrėžti, koks tai verslas ir kuo jis skiriasi nuo socialinių įmonių. Socialinį verslą mes apibrėžėme kaip atitinkantį keturis kriterijus. Toks verslas siekia socialinių tikslų, ne tik pelno. Sakysime, tai gali būti užimtumo padidinimas, jaunimo nedarbo sumažinimas, vaikų užimtumas ir panašūs dalykai, švelninantys socialinę atskirtį. Antras kriterijus - pelnas reinvestuojamas į socialinių tikslų siekimą, trečias – verslas yra valdomas atsakingai ir skaidriai ir ketvirtas principas – toks verslas nepriklausomas nuo valstybės ar savivaldybių institucijų.

- Kodėl verslui turėtų apsimokėti būti socialiniu? Jūs pats minite, kad pelnas tokiu atveju turėtų groti ne pirmu smuiku.

Ir dabar mūsų visuomenėje yra filantropų, kurių siekis ne pelnas, o pagalba socialinėms grupėms, pagalba visuomenei. Socialinio verslo tikslas – sukurti geresnes socialines sąlygas visuomenei, sukurti tam tikrą socialinių paslaugų teikimo alternatyvą. Tokios paslaugos turėtų būti ne blogesnės, o patrauklesnės už dabar teikiamas valstybinių institucijų ir tuo pačiu turėtų būti pigesnių tokių paslaugų teikimo siekis. Socialinis verslas skamba neįprastai, lyg ir nesiekiama pelno, bet aš tam tikrais pavyzdžiais parodysiu, kad tai nėra visiškai filantropiškas tikslas, tai yra ir tam tikro turto kaupimas, ir tam tikrų gebėjimų kaupimas ir iš to gaunamas pelnas. Tačiau visa veikla turi būti susijusi su socialinių tikslų pasiekimu.

- Jūs užsiminėte apie socialinio verslo pavyzdžius, pateikite bent kelis iš jų.

- Pamėginome keletą tokių pavyzdžių surasti. Lietuvoje jų gal ir nėra tiek daug, bet jų gerokai daugiau galima surasti kitose šalyse. Dažniausiai socialinio verslo apraiškos yra vystomos neformaliojo švietimo, socialinės atskirties mažinimo ir nedarbo mažinimo srityse. Pavyzdžiui, kavinė „Mano guru“, kuri teikia visuomeninio maitinimo paslaugas, bet tuo pačiu užsiima ir tam tikros atskirties grupės integracija. Tai yra žmonių, kurie turi tam tikrų priklausomybių, įdarbinimas.

Kitas pavyzdys - viešosios įstaigos „Bendruomenių kaitos centras“ projektas „Burės“. Remiamos tam tikros socialinių iniciatyvų grupės, kurios mėgina realizuoti savo idėjas. Joms teikiami mikrokreditai su minimaliomis garantijomis. Galima paminėti ir Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje pradėjusias veikti „Socialinis taksi“ paslaugas. Tokios paslaugos teikiamos riboto judėjimo galimybių žmonėms arba senyvo amžiaus žmonėms.

Jeigu kalbėtume apie europinę praktiką, „Eurostat“ pateikia duomenis, kad bent kas ketvirtas verslas, besisteigiantis Europos Sąjungoje (ES), priskiriamas socialiniam. Prancūzijoje, Suomijoje netgi kas trečias verslas gali būti priskirtas šiai sričiai. Britanijos statistikos institucijų yra paskaičiuota, kad šalyje yra daugiau nei 5 proc. socialinio verslo įmonių, kurios veikia ir tas procentas nuolat auga. Tai parodo, kad šitas verslas Vakarų šalyse yra pakankamai žinomas ir populiarus.

Šiaurinėje Londono Sičio dalyje yra toks bendruomeninis verslas, kurį 1995 m. įsteigė trys moterys „Shoreditch Trust“. Moterys gavo tam tikrą finansinę paramą, iš vietos municipaliteto gavo nemokamas patalpas ir pradėjo steigti pigias darbo vietas. Tose patalpose po truputį pradėjo steigtis įvairūs verslai ir kadangi jie veikė vienoje vietoje, jie pradėjo bendradarbiauti tarpusavyje, keistis prekėmis ir paslaugomis. Šiuo metu šita veikla yra labai plačiai išplėtota ir ši įmonė teikia ne tik socialinio verslo, bet ir labdaros paslaugas – yra įkūrę ekologišką restoraną ir teikia maitinimo paslaugas tam tikroms atskirties grupėms, kuria bendruomeninius sodus, organizuoja įvairius laisvalaikio užsiėmimus jaunimui ir senyvo amžiaus žmonėms. Bendruomenė šiuo metu valdo 17 milijonų svarų vertės turtą.

Jungtinėje Karalystėje yra ir kitas pavyzdys - „Adrenalino alėja“. Tai - riedlenčių ir dviračių parkas po stogu. Šiame socialiniame versle dirba 25 darbuotojai, jų valdomo turto vertė yra apie 1 milijonas svarų sterlingų. Daug socialinio verslo pavyzdžių yra ir Danijoje.

- Socialinio verslo pavyzdžių Lietuvoje neturime daug. Kodėl?

- Šalyse, kur toks verslas pradėtas plėtoti pakankamai seniai, yra pakankamai gerai ir išplėtotas. Lietuvoje pirmas žingsnis plėtojant socialinį verslą – Socialinio verslo koncepcija. Ko trūksta? Dviejų dalykų – teisinio reglamentavimo ir valstybės paramos plėtojant šitą verslą. Minėjau vieną Jungtinės Karalystės pavyzdį, kai socialiniam verslui suteikiamos municipaliteto patalpos nemokamai. Pas mus Lietuvoje to padaryti neleidžia turto disponavimo įstatymas, vadinasi reikia galvoti apie pataisas. Bus tam tikras iššūkis ir savivaldybėms ir kai kurioms valstybinėms institucijoms, nes reikia peržiūrėti visas socialines paslaugas, kurias jos teikia ir ieškoti galimybių jas perduoti socialiniam verslui.

Socialinės įmonės turi tam tikras pelno mokesčio lengvatas arba viešųjų pirkimų lengvatas. Lygiai taip pat, manau, kad reikėtų pagalvoti apie tam tikrų lengvatų suteikimą ir socialiniam verslui. Šitie dalykai yra svarbūs ir lemiantys, kodėl socialinis verslas dar nėra pakankamai Lietuvoje populiarus.

Šiuo metu yra sudaryta darbo grupė, kuri plėtoja socialinio verslo koncepciją ir dirba ties konkrečiu veiksmų planu. Šiai dienai neturime socialinio verslo kriterijų, kad galėtume juos įvertinę pasakyti, ar tai yra socialinis verslas ar ne. Tikimės, kad priemonių planą parengsime dar šiais metais, o po to prasidės konkreti realizacija. Šiuo metu įmonės gali vystyti socialinį verslą, bet negali gauti tam tikrų lengvatų.

Jeigu mes sukursime tam tikrą teisinę aplinką ir tam tikrą valstybės paramos schemą, apsimokės būti socialinio verslo įmone. Kai kurios užuomazgos jau ir dabar yra – iš struktūrinės paramos yra rengiama Ūkio ministerijos administruojama priemonė „Verslumas LT“. Per ją jauni žmonės, tam tikros tikslinės grupės galės gauti nemokamas konsultacijas, mokymus. Panaši priemonė yra suplanuota ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje socialinio verslo plėtrai. Aišku, ten pagrindinė parama yra skiriama socialinėms įmonėms, o ne socialiniams verslams, tačiau ir socialinio verslo plėtrai yra numatytos lėšos, kol kas jos yra nedidelės, bet tam tikrą paramą galima gauti.

- Yra tam tikri finansinės paramos mechanizmai, bet jų neužtenka?

- Norime, kad būtų ne tik europinė struktūrinė parama, bet ir valstybės parama. Galbūt nemokamo nekilnojamojo turto suteikimas, galbūt pelno mokesčio lengvatos, lengvatos dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose ir pan. Kol kas šitų dalykų nėra. Be jokios abejonės, tai valstybei kainuos, todėl reikia paskaičiuoti ir įvertinti, kokią naudą valstybė turės teikdama tokias lengvatas ir skatindama socialinį verslą.

- Daug painiavos visuomenėje kyla ir dėl sąvokų – socialinė įmonė, socialinis verslas, socialiai atsakingas verslas. Ar visa tai apie tą patį, ar vis tiktai šios sąvokos skiriasi?

- Socialinio verslo pirminė misija yra socialinis poveikis ir nauda visuomenei, o ne akcininkų pelno didinimas, todėl didžioji dalis uždirbto pelno pirmiausiai naudojama socialinių tikslų įgyvendinimui, t. y. reinvestuojama į savo veiklos plėtrą arba naudojama visuomeninei, labdaringai veiklai. Socialiai atsakinga įmonė savanoriškai prisiima tam tikrus socialinius įsipareigojimus, kartu su visuomeniniais ir valstybinio sektoriaus partneriais ieško novatoriškų sisteminių socialinių, aplinkosaugos ir platesnių ekonominės gerovės problemų sprendimų.

- Kiek socialinių verslų Lietuvai užtektų? Ko gero, būtų utopiška manyti, kad dabar ims visi verslai ir transformuosis.

Be jokios abejonės. Minėjau, kad Jungtinėje Karalystėje yra per 5 proc. tokių įmonių. Jie ėjo labai ilgą kelią, daug metų. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje toks procesas vyks, socialinis verslas bus populiaresnis, bet labai sunku prognozuoti, kaip tai vystysis.

- Ko gero, norint vystyti verslą socialiai, reikia ir tam tikro mąstymo pakeitimo.

- Reikia ne tik verslo mąstymo pakeitimo, bet ir mąstymo apie savanorystę, valstybinių institucijų mąstymo pakeitimo, kad kuo daugiau funkcijų jie atiduotų tokiam verslui, o ne pačios teiktų. Mano asmenine nuomone, ne visur socialinis verslas gali būti vystomas – tai labiau užimtumo didinimo, švietimo sfera, aptarnavimo paslaugos.

- Vis dėlto, ar įmanoma paskaičiuoti, kiek socialinių verslų plėtra valstybei apsimoka ekonomiškai? Kokia iš to nauda?

- Iš Lietuvoje esančių socialinių verslų pavyzdžių dar negalime to paskaičiuoti ir pasakyti, bet ES statistika rodo, kad socialinis verslas kai kuriose valstybėse sukuria net iki 10 proc. BVP. Yra paskaičiuota, kad tose šalyse, kur toks verslas vystomas, jis sukuria apie 6,5 proc. darbo vietų. Šie skaičiai parodo, kad socialinis verslas yra svarbus ir turi ekonominę naudą valstybei.

Laikydamasis savo socialinės misijos, socialinis verslas tiesiogiai sprendžia opiausias šalies socialines problemas: mažina nedarbą, švelnina socialinę atskirtį ir nelygybę, kuria alternatyvius švietimo, sveikatos priežiūros, aplinkosaugos sprendimus, kurie prisideda prie žmonių gyvenimo kokybės gerinimo, o tai savo ruožtu mažina valstybės biudžeto išlaidas šioms problemoms spręsti.

- Ačiū už pokalbį.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – siekti visuomenės poreikius atitinkančių ir į šalies pažangą orientuotų viešojo valdymo rezultatų.