Vilniečiai nesuprastų: provincijoje klesti abejingumas ir nedarbas

Dažnai matome ir girdime sėkmingų jaunuolių istorijas, kurie įsteigė savo verslus Lietuvoje ar užsienyje, susilaukė didžiųjų kompanijų paramos ar padarė stulbinamą karjerą. Deja, tikrai ne visi jaunuoliai Lietuvoje tokie: tokių mažuma, vos keletas procentų.

Kita didelė dalis jų – negali rasti darbo, nes nemoka jo ieškoti, neturi norimo išsilavinimo ar fiziškai negali nuvykti į darbo vietą. Apie tai kalbėjome su psichologiją bakalauro ir magistro studijose baigusia Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekto „Pasitikėk savimi“ koordinatore, dirbančia su jaunimu Alytuje, Kristina Stankute – Gauliene.

„Man visada patiko dirbti su jaunimo grupėmis. Tikiu tuo, ką darau, ir puikiai realizuoju savo įgytus gebėjimus, nes matau ir teigiamus darbo įkvėptus pokyčius, rezultatus. Man jie – didžiausias atlygis už tai, ką darau“, – apie savo darbą kalbėjo ji.

Į jos ir kolegų koordinuojamo projekto veiklą Alytuje per programos veikimo laiką įsitraukė 413 jaunuolių, kurių 112 įsidarbino projekto vykdymo laikotarpiu, 96 žmonės pasinaudojo įvairiomis aktyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis, o 21 asmuo grįžo į švietimo sistemą.

– Paprastai viešojoje erdvėje matome jaunuolius, kurie sėkmingai įsidarbina, kuria savo verslus, keliauja studijuoti į užsienį. Kartais susidaro įspūdis, kad jaunimo įsidarbinimo problema šalyje neegzistuoja. Kokia tikra situacija?

– Tokių jaunuolių tikrai nėra dauguma. Nors sėkmės atvejų ir pasitaiko ir Alytuje. Tekę matyti, kaip jaunuoliai projektų ar darbo biržos dėka randa savo kelią, nišą, atranda norimą specialybę ir yra paskatinami mokytis, studijuoti toliau, o kartais susiranda darbą ar bent pradeda aktyviai jo ieškoti.

Bet labai dažnai Alytuje mes susitinkame su jaunimu, kuris yra neaktyvus, nemotyvuotas, apatiškas bei nusivylęs. Jie nebetiki sistema, mokslais, darbdaviais, darbo birža, dėl to nenori niekur dalyvauti, lankyti užsiėmimų ar užsiimti kita tobulinančia veikla.

Paskutiniu metu pasitaiko iš užsienio grįžusių jaunuolių: praleidę ten penkerius ar šešerius metus, jie nežino, ko darbo rinka reikalauja dabar, ir pasimeta, nežino kaip pasiekti sau išsikeltų tikslų.

Gyvenantys miestų rajonuose susiduria dar su kita problema: net jei jie mieste ir randa tinkamą darbą, tai ne visada gali į jį nukeliauti, nes kartais kelionės išlaidos būna nepakeliamos arba nėra transporto, kuriuo galima pasiekti darbo vietą.

– Kokia darbo rinkos situacija: ar ji turi ką pasiūlyti žmogui?

– Darbo vietų, kurios priima net ir nekvalifikuotą jaunimą, neturintį net vidurinio išsilavinimo, yra. Aišku, kitiems reikia, kad jaunuoliai turėtų bent kokių darbo įgūdžių, tačiau per tą pasyvumą jaunuoliai jų ir neįgyja, kartais net nenori įgyti.

Dar viena priežastis, kodėl taip daug jaunuolių neįsidarbina, yra ta, kad jie nenori dirbti už minimalų atlyginimą. Nors ir neturi darbo patirties ir nėra baigę vidurinių ar profesinių mokyklų, jie nori uždirbti kaip gerai patyrę darbuotojai.

Alytus palyginti mažas miestas, taigi atgarsiai apie pozityvias ir negatyvias darbo patirtis sklinda greitai: kažkas liko nepatenkintas mokamu, vėluojančiu ar, pavyzdžiui, minimaliu atlyginimu, pasiskundė, o gandas perėjo per visą miestą ir darbdavys nebegali rasti dirbti norinčio žmogaus. O jei sužino, kad toje darbovietėje uždirbama mažiau, tai net nebando prašytis darbo joje.

Aišku, abejingų jaunuolių ne tiek daug. Yra dalis aktyvių, kurie stengiasi ir kruta, kurie yra motyvuoti ir tikrai ieško bet kokių jiems pasitaikančių galimybių. Viena jų – savanorystė, tačiau ja kol kas ne itin pasitikima: jaunuoliai yra klaidingai įsitikinę, kad patirtis, sukaupta joje, galėtų būti gerbtina ir vertinama darbdavių.

Taip pat susiduriame ir su tuo, kad jaunuoliai nesiima darbo ieškoti aktyviai: jie nusiunčia gyvenimo aprašymą, o tada tikisi, kad jiems paskambins. O kodėl darbdavys turėtų skambinti, jei žmogus jam nieko konkretaus ir patrauklaus nesiūlo? Tik dėl to, kad žmogus pabaigė vidurinę? Jaunuoliai bijo akis į akį susitikti su darbdaviais, belstis į jų duris, skambinti ir tinkamai pristatyti save ir savo išskirtinumą, pagrįsti savo savybes, pasigirti.

– Tačiau, kaip tenka suprasti, išsilavinimas darbo negarantuoja?

– Nežinau, kaip dėl aukštojo mokslo, tačiau tikrai žinau, kad profesinių mokyklų išsilavinimas darbo negarantuoja. Tačiau tai yra susiję ir su jaunuolių pašaukimu dirbti vieną ar kitą darbą: dažnas pabaigęs nenori dirbti pagal tą specialybę, kurią yra baigę. Bėda ta, kad atlikę praktiką jie pamato ką reikės dirbti, įgyja praktinių įgūdžių ir tada nusprendžia, kad šis darbas ne jiems.

– Kaip galima spręsti šią problemą?

Manau, kad ugdymo procese daugiau dėmesio reikėtų kreipti į individualų žmogų, į kiekvieną jaunuolį atskirai. Deja, dabar didelė sistemos dalis yra orientuota į masę, į kiekį, dažniau vertinama, ko reikia darbo rinkai, ir visiškai paneigiami jaunų žmonių poreikiai.

Sakyčiau, kad profesinis orientavimas turėtų prasidėti 9-10 klasėje, aiškinantis, kam vaikas yra gabus, leidžiant jam rinktis, kur įgyti praktikos. Taip tikriausiai būtų galima išvengti situacijos, kad tik po paskutinių studijų metų jaunuoliai supranta, kad darbas, kurį išmoko atlikti, jiems ne prie širdies.

Sistema taip pat kartais verčia rinktis tas specialybes, kurios yra netinkamos. Tarkime, vykstant priėmimams į profesinę mokyklą, klausiama, ne ko jaunuolis nori, o prašoma pasirinkti iš keleto jos siūlomų specialybių. Dažnai būna taip, kad jo pageidaujamos sąraše ir neatsiranda...

– Kokia pagalba jaunuoliams teikiama, kad jie pakeistų savo nuostatas ir požiūrį?

– Jaunuoliams padeda ir darbo birža, ir joje organizuojami mokymai, jie gali prisijungti prie projektų, persikvalifikuoti. Kai kuriems jaunuoliams tie mokymai ir projektai padeda atrasti savo kelią, savo nišą, specialybę. Dalis jų paskatinami studijuoti toliau ir grįžta į mokslus. Kai jie patiki, kad gali pakeisti padėtį ir kad verta imtis veiksmų, jų niekas nesustabdo.

– Koks programos „Pasitikėk savimi“ tikslas?

– Mūsų tikslas padidinti motyvaciją, padidinti pasitikėjimą savimi, pasirengti pritaikyti įgytus įgūdžius, kurie susiformuoja per tris mokymų mėnesius. Mes bandome paskatinti žmogų pasvarstyti, kaip jis turi prisistatyti, kodėl jis turi dirbti. Nėra taip, kad mes jam aiškiname, jis tai turi atrasti pats.

Labai svarbu, kad jie pradeda pasitikėti savimi, išgirsta panašių į save žmonių nuomonę, pajaučia palaikymą, pamato, kad nėra vieni, pasidalija savo patirtimi.

– Kaip ji veikia?

– Surenkame jaunų žmonių nuo 16 iki 25 metų grupę, su kuria stengiamės suformuoti komandą – palaikančią ir draugišką. Dirbame remdamiesi neformaliais metodais, kurie iš šono gali atrodyti kaip žaidimas, tačiau tokio amžiaus žmonėms šie metodai yra daug priimtinesni ir daug geriau veikia nei oficialus bendravimas. Pasibaigus trijų mėnesių programai, žmonės yra daug laisvesni, gali atviriau reikšti savo nuomonę, įgyja daugiau motyvacijos ieškoti darbo, dirbti, stebimas padidėjęs jų aktyvumas.

Per tris mėnesius jaunuoliai išmoksta parašyti gyvenimo aprašymą, pasirengti darbo pokalbiui, jiems duodami patarimai, kaip apsirengti per darbo pokalbį. Konsultacijas veda ir verslininkai, ir įvairių institucijų nariai. Taip pat aplankome didžiąsias įmones, kuriose sužinome ne tik jų įsikūrimo istorijas, kilusius sunkumus, bet ir gauname informacijos apie darbo principus, vertybes.

Bendraujame ir neformalioje aplinkoje, kur galime geriau pažinti vienas kitą, bendrauti visiškai laisvai, eidami į žygį ar organizuodami pikniką kokioje gražioje vietoje.

Oficiali šio projekto pradžia – 2013 m. spalio 17 d., o pabaiga planuojama spalio paskutinėmis dienomis. Sudalyvavusių projekte žmonių skaičius jau didesnis nei 400. Asmeniniai dalyvių pasiekimai matomi: maždaug pusė jų pradėjo mokytis arba įsidarbino – savarankiškai ar remdamiesi kitomis Lietuvos darbo biržos siūlomomis priemonėmis.

– Gal galėtumėte pateikti sėkmės pavyzdį?

– Sėkmingais mokymus laikau tada, kai matau žmogaus viltį, kad darbą jis ras. Tokių istorijų – labai daug, tačiau pirma į galvą vienos merginos pavyzdys. Ji dalyvavo mūsų projekte, tačiau visiškai nedalyvaudavo grupės veikloje, nepakeldavo akių – tik sėdėdavo ir žiūrėdavo. Ji lankė kiekvieną užsiėmimą, tačiau tik per paskutinius užsiėmimus pradėjo kalbėti ir papasakojo savo istoriją. Nepaisant visų sunkumų, kuriuos jai teko patirti, ji pradėjo aktyviai ieškoti darbo.

Šiame projekte jaunuoliams mes davėme meškerę – ne žuvies, kitaip tariant, įrankį, kuriuo jie gali pasiremti siekdami savo tikslų. Pamatę, kad gali kalbėti rišliai, drąsiai nueiti pas darbdavį, paskambinti jam telefonu, jie pradeda daryti anksčiau laikytus neįmanomais dalykus.

Prasidedant antriesiems Jaunimo garantijų iniciatyvos metams ir pasibaigus „Pasitikėk savimi“ programai, startuos „Atrask save“ programa, kuri jau bus vykdoma visoje Lietuvoje.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – gerinti gyvenimo kokybę, didinti piliečių kokybišką užimtumą, stiprinti socialinę sanglaudą ir užtikrinti visiems lygias galimybes.